Besirūpinanti mažumomis visuomenė yra atsparesnė krizėms

2015-02-21

̶ Kokios yra stigmatizavimo priežastys, kodėl žmonės kitiems priskiria neigiamas savybes?

̶ Stigmatizacija yra plačiai paplitęs fenomenas, kalbant apie kitoniškumą. Žmonėms yra nesuprantama tai, kas yra svetima, mes to galbūt vengiame dėl mūsų auklėjimo arba patirtų psichologinių traumų. Tai sukelia tokią mūsų neigiamą reakciją, kad saugomės tų dalykų, žmonių, priklausančių įvairioms kitoms grupėms arba kitaip gyvenančių, pasaulį suprantančių, kitaip besielgiančių ir mąstančių ar kitaip auginančių vaikus. Todėl jiems priskiriame tam tikrus neigiamus bruožus, kurių realybėje jie dažniausiai gali ir neturėti. Tai yra vadinamoji psichologinė gynyba, tačiau ši gynyba yra neadekvati, kadangi ji keičia mūsų požiūrį į žmones, kurie to nenusipelnė. Neigiamai nusiteikę jų atžvilgiu, keičiame ir savo elgesį: su jais mažiau bendraujame, jų šalinamės. Stigmatizacija turi tiesioginį poveikį ̶ sukelia diskriminaciją. Ji gali sukelti ir retesnius reiškinius: išpuolius prieš tuos žmones, psichologinį ir fizinį smurtą. 

Dažniausiai yra stigmatizuojamos seksualinės ir etninės mažumos, religinės mažumos ir žmonės, sergantys psichikos bei elgesio sutrikimais. Mums pakanka sužinoti, kad žmogus serga depresija, ir imame su juo elgtis kitaip, nors jis galbūt kitaip ir nesielgia, o mūsų pažiūros net sutampa. Vadinasi, vien tas faktas, kad žmogus serga depresija, sukelia mūsų diskriminaciją, kadangi kitaip ̶ ne visai adekvačiai ̶ pradedame vertinti jo poelgius, pasisakymus. 

̶ Žmonių su psichikos negalia ar susirgimais stigmatizavimas Lietuvoje yra gana aukštas. Kodėl? Ar tai ̶ sovietinis reliktas? 

̶ Neišskirčiau, kad psichikos sutrikimais sergantys žmonės yra labiau diskriminuojami negu kitos mažumos ar socialinės atskirties grupės. Sociologiniai tyrimai rodo, kad dažniau yra diskriminuojamos seksualinės mažumos, ŽIV sergantieji, narkotikus vartojantys ar alkoholiu piktnaudžiaujantys žmonės, taip pat vienišos, vaikus ne santuokoje auginančios moterys. Psichikos sutrikimais sergantys asmenys taip pat priklauso šiai grupei. Daugiau kaip pusė visų apklaustųjų yra neigiamai nusistatę prieš visas minėtąsias grupes. Pats psichikos sutrikimų paplitimas yra stebėtinai didelis, kadangi daugelį iš jų sąlygoja įtemptas gyvenimo būdas, stresas ir paplitusios psichoaktyvios medžiagos, tokios kaip alkoholis ir tabakas. Lengvus nerimo ir depresinius sutrikimus, kaip rodo epidemiologiniai tyrimai, turi iki 25 proc. populiacijos.

Paradoksalu, kad sutrikimų paplitimas didelis ir, atrodytų, tai turėtų būti kone mūsų gyvenimo norma, turėtume labai lengvai suprasti tokius žmones. Tačiau yra atvirkščiai. Šio reiškinio priežastys greičiausiai glūdi mūsų sovietinėje praeityje, kadangi to laikotarpio atskirtis ir tradicinės psichiatrinės sistemos, paremtos tik ligoninėmis, iš esmės ir skatina tą atskirtį. Politikai ir kiti nuomonės formotuojai, pavyzdžiui, žiniasklaida galvoja, kad tik psichiatrijos ligoninės ir gydo tuos pacientus. Realiai yra atvirkščiai: daugelis pacientų (iki 80 proc.) gydosi ambulatoriškai, ir jiems efektyvi pagalba galėtų būti suteikta pirminiame lygmenyje. Tačiau Lietuvoje dar yra labai nedaug padaryta šiuo klausimu. Keičiant ir tobulinant psichiatrijos paslaugų sistemą, be abejonės, mažėja stigma. 

̶ Ką dar galima padaryti, kad šis reiškinys ateityje mažėtų?

̶ Pirmiausiai reikėtų analizuoti, kokios yra dažniausios stigmatizacijos priežastys. Minėtasis sovietinis auklėjimas iš esmės tęsiasi ir dabartinėse mokyklose. Tolerancijos kultūros skatinimas Lietuvos mokyklose tikrai yra labai žemo lygmens. Patyčių prevencijos programa, dabar vykdoma keliose dešimtyse Lietuvos mokyklų, parodo, kad patyčios yra didžiulė visuomenės sveikatos problema. Daug jaunų žmonių, patyrę patyčias, vėliau suserga virškinimo trakto ligomis, jaučia galvos skausmus, depresinius ir nerimo sutrikimus. Daliai žmonių vėliau išsivysto sunkūs sutrikimai, ̶ tai yra tiesioginis poveikis sveikatai. Tačiau Sveikatos apsaugos ministerija į patyčių problemą nežiūri rimtai. Švietimo ir mokslo ministerija finansuoja šią programą ir padeda mažinti patyčių kultūrą. Manau, kad yra didžiulė mokytojų problema, kadangi jie yra nusišalinę nuo patyčių problemos sprendimo. Jie palieka tai išsiaiškinti mokykloje, klasėje, bet realybėje suaugusio žmogaus įsikišimas yra būtinas. Mokykla ir yra tam, kad mokytų vaikus, kaip reikia normaliai bendrauti, nors dalis pedagogų patys to nemoka ir turi įvairių psichologinių problemų. 

Kita labai svarbi sritis yra darbas. 60 proc. visų psichikos sutrikimų atsiranda dėl netinkamo psichologinio klimato ir streso darbe. Tam, kad padėtis pasikeistų, yra būtinas darbdavių skatinimas įdiegti ne tik geras fizines darbo sąlygas, bet ir tarpusavio santykius, pagrįstus pagarba, orumo išlaikymu bei suteikti galimybę darbuotojams vertinti tas darbo sąlygas. Žmonės taip pat turėtų gauti jų kvalifikaciją atitinkantį atlyginimą. Psichinės higienos viena iš labai svarbių grandžių yra ir optimalus darbo krūvis. 

̶ Savistigma yra reiškinys, kai pačios visuomenės grupės priskiria sau neigiamas savybes. Kaip manote, ar tai yra daugiau visuomenės nuostatų įtaka, ar pačių individų grupių problema ir savivertės trūkumas? 

̶ Savistigma yra labai sudėtingas reiškinys, iš dalies susijęs su depresija. Žmonės depresijos metu išgyvena kaltės jausmą, nors realybėje jie nėra kalti dėl kokių nors įvykių arba yra kalti tik iš dalies. Stigmatizuojamos visuomenės grupės, patiriančios diskriminaciją, ilgainiui nustoja daryti tai, ką tie žmonės galėtų daryti. Šizofrenija sergantis žmogus galėtų ieškoti darbo, jeigu darbdaviai jį įdarbintų ir sudarytų jam tinkamas sąlygas pagal jo negalią ir tas darbo rekomendacijas, kurias išduoda Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba. Tačiau darbdaviai bijo įdarbinti tokius žmones, jie juos stigmatizuoja ir diskriminuoja, dėl to toks žmogus nebeieško darbo. Sveikatos požiūriu, jam būtų labai naudinga turėti užimtumą, ̶ tuomet reikėtų mažiau vaistų, mažėtų ligos simptomai. Tokie žmonės tampa izoliuoti nuo bendravimo, aktyvios darbo ir socialinių kontaktų paieškos, dėl to pasunkėja liga. 

Kitas svarbus dalykas yra kiek žmonės valstybėje gali realizuoti ir apginti savo teises. Taigi savistigmatizacijos mažinimą lemia esami teisiniai mechanizmai. Visuomenės švietimo programos taip pat būtų svarbios, nes jos galėtų mažinti ir savistigmą, ir stigmatizaciją. Tai turėtų būti tikslingai tam tikroms visuomenės grupėms kuriamos programos, kurių rezultatai būtų pamatuojami. Vėliau keistųsi nuostatos, panaudojant internetą ir kitas modernias technologijas bei žiniasklaidos priemones.

̶ Kiek reikės laiko, kad visuomenė šiuo požiūriu taptų labiau atvira tokiems žmonėms ir nebijotų žmonių, tarkime, su psichikos negalia ir netapatintų jų su nusikaltimus darančiais asmenimis? Juk 98 proc. nusikaltimų yra padaroma sveikų asmenų.

̶ O kaip jūs manote, kiek reikės laiko, kad Lietuvos žiniasklaida pasikeistų, t.y. nebeformuotų tokių absurdiškų nuomonių ir nedezinformuotų Lietuvos gyventojų? Tai priklauso ir nuo psichikos sveikatos tarnybų. Psichikos sveikatos reforma prasidėjo 2005 m. ministro Ž.Padaigos iniciatyva ir itin sunkiai skynėsi kelią. 2007 m. Seimas patvirtino Lietuvos psichikos sveikatos strategiją, bet tuo praktiškai viskas ir baigėsi. Pirminės psichikos sveikatos centrai dažniausiai taiko gydymą tik vaistais, o psichoterapija yra rečiau taikoma. Valstybinės ligonių kasos ir Sveikatos apsaugos ministerija labai mažai deda pastangų tam, kad tokios reformos įvyktų. Tam reikia teisinių ir finansinių mechanizmų. Kai pasikeis šių paslaugų sistema, iš dalies keisis ir visuomenės nuomonė apie šios grupės žmonių poreikius ir jų problemas. Tikiuosi, kad tai įvyks per artimiausią dešimtmetį. 

̶ Kiek, jūsų nuomone, prie stigmatizacijos prisideda egocentriškumo, stiprumo kultas ir visuomenės noras atstumti silpnesnius? 

̶ Mačizmas (perdėtas vyriškumo demonstravimas) yra pirmiausiai būdingas į Rytus nuo mūsų esančioms valstybėms. Stalinas buvo paskelbęs keletą mokslų nepriimtinais: tai buvo kibernetika, kompiuterių mokslai, psichologija ir psichoanalizė. Dėl to postsovietinės valstybės yra labai atsilikusios šiuo požiūriu. Japonijoje psichologinės paslaugos taip pat yra menkai išvystytos, lyginant su kitomis pažangiomis valstybėmis. Tokie yra kultūriniai niuansai visuomenėse, kurių požiūris ̶ labiau paremtas paternalizmu. Pasirūpinimas mažumomis ir daugiau teisių suteikimas joms ne susilpnina visuomenę, o atvirkščiai, ją sustiprina, ir ji tampa atsparesnė ekonominėms, socialinėms ir net karinėms krizėms. Labai svarbu, kad keistųsi mūsų supratimas apie tai, jog turime būti lankstesni, įžvalgesni, o visuomenės narius, kurie yra kitokie, turėtume suprasti ir padėti jiems įgyvendinti savo poreikius.

̶ Pažinti, toleruoti „kitokį“ reikia daugiau pastangų negu atstumti, bet juk tai suteikia daugiau laimės ir darnumo visuomenei bei perspektyvų ateities darnumo kūrimui?

̶ Net ir individualioji psichologija sako, kad žmonės, pažįstantys „kitokius“, tampa psichologiškai turtingesni, pripažįsta savo silpnybes, pažeidžiamumą. Dėl to jie tampa stipresni, ir jų asmeninė psichologinė raida yra kokybiškesnė. Taip pat pagerėja santykiai su šeimos nariais ir bendradarbiais: jie tampa gilesni, neparemti vien paviršutiniškumu. Atskleisti psichologinius dalykus apie žmonių išgyvenimus, jų jausmus išties yra užburiantis dalykas. 

̶ Turite vilčių, kad situacija pasikeis? 

̶ Tikrai esu optimistas šiuo požiūriu. Lietuva dar daugelyje sričių atsilieka nuo kitų ES šalių, tačiau manau, kad pokyčiai mažesnėse šalyse vyksta daug greičiau.

Rūta Evelina ŠUTINYTĖ

Savaitraštis "Savaitė"