Svarbi žinia mirštantiems ligoniams – sulaukė prezidentės palaikymo

2016-12-08

Tačiau, ko gero, svarbiausia tai, jog įstaigai išsilaikyti nelengva, mat pagalba paliatyviems ligoniams suteikiama neatlygintinai ir tik dalis lėšų gaunama iš Valstybinių ligonių kasų. Visa kita gaunama iš privačių aukotojų. Būten dėl to šalies vadovė teigė, kad senstant visuomenei būtina didinti valstybinę paramą organizacijoms, kurios kaip ši įstaiga rūpinasi nepagydomais ligoniais ir būtina didinti tokių paslaugų apmokėjimą. Užtikrina pilnatvę Hospisą 2008-aisiais įkūrusi iš Lenkijos atvykusi sesuo Michaela Rak, kuri su nepagydomais ligoniais dirba jau dvidešimt metų, teigė, kad nors išslaikyti ir nėra lengva, tokia vieta sunkiems ligoniams labai reikalinga, todėl ji pasiryžusi įveikti visas kliūtis. REKLAMA „Mintis įkurti hospisą kilo dėl kenčiančių žmonių, kuriems reikėjo pagalbos, o hospiso pagalbos Lietuvoje nebuvo, šią mintį inicijavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Kai žmogus serga ir medicina sako, kad nieko nebegali padaryti, o žmogus gyvena ir turi turėti gyvenimo pilnatvę, reikalinga tokia įstaiga kaip mūsų. Užtikrinam tiek fizinę, tiek psichologinę pagalbą, tiek dvasinius poreikius. Tai labai svarbu, nes dažnai žmogui kyla klausimas: „Kodėl aš sergu? Ir ką su ta liga daryti?“ Stengiamės apimti visas sferas ir suteikti pilnatvę“, – kalbėjo įstaigos vadovė. Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise dirba gydytojai, slaugytojai, psichologai, taip pat atvyksta įvairų konfesijų dvasininkai – šiuo metu čia prižiūrima 14 pacientų, neturinčių vilties pasveikti. Darbuotojai vyksta lankyti ligonių ir į namus, teikiama ne tik medicininė, socialinė, dvasinė, bet ir teisinė pagalba. Svarbus savanorių vaidmuo Įstaigos savanorių koordinatorė Aušra Taločkaitė sako, kad jauniausiai hospiso pacientei buvo 16, vyriausiajam – 100 metų. Su šiais žmonėmis dirba ne tik personalas, bet ir 100 savanorių. Jie įsipareigoja per savaitę skirti bent šiek tiek laiko ir padėti ne tik slaugyti ligonius, bet ir ruošti maistą, tvarkyti patalpas, aplinką. „Labai daug dėmesio skiriame žmogiškajam faktoriui – emocijoms, išgyvenimui, tai nėra vien medicininiai dalykai. Mes suteikiame medicininę pagalbą, tačiau labai svarbu, kad šalia to yra žmogiškieji dalykai. Mes visada ieškome, visada laukiame savanorių, nes niekada žmogiškumo, meilės, šilumos, atjautos, pagarbos ir pilietinės savimonės, socialinio atsakingumo nebus per daug“, – pažymėjo A.Taločkaitė. Savanoriauti paskatino artimojo netektis Savanorė Aurelija pasakoja, kad apie hospisą sužinojo prieš trejus ar ketverius metus. Tuomet su seserimi ir dar dviem draugėm pasiryžo atvykti savanoriauti. „Iš pradžių buvo labiau sunku. Visos keturios eidavome tik į tą palatą, kur žmogus būdavo kalbantis ir priimantis lankytojus. Į tas palatas, kur sunkesni ligoniai, eiti būdavo baisu. Kelis mėnesius čia ateidavome kelis kartus per savaitę, bet vėliau šį reikalą apleidome“ – prisiminė savanorė. Galiausiai grįžti privertė tėčio liga. Pasak Aurelijos, jis spėjo čia pabūti savaitę. Sunkios onkologinės ligos pakirstą tėtį ji su seserimi lankė kasdien. Tiksliau, kaip pati sako, gyveno hospise – prie tėvo budėdavo nuo aštuntos valandos ryto iki dvyliktos valandos nakties. „Labai gerai čia jautėmės, čia dirba nuostabūs savanoriai ir darbuotojai, tai buvo labai svarbu, nes mus tiesiog išvarė iš ligoninių, pasakė, kad tėčiui padėti nebegali. Likome visiškoje nežinioje. Visa laimė, kad mus priėmė čia. Ir esame dėl to labai laimingos, nes čia mus ruošė (tėčio išėjimui – aut. past.), su mumis kalbėjo. Būdamos čia su tėčiu, pastebėjome, kad personalo hospise nėra daug, jie negali sau to leisti, todėl, kai reikėdavo, padėdavome pamaitinti ligonius, tarsi tuo kartu vėl pradėjome savanoriauti. Po to, kai tėtis mirė po poros savaičių pajutome, kad pasiilgome šios vietos, labai susidraugavome su kai kuriais ligoniais ir darbuotojais. Nors pagal taisykles iš karto po artimojo mirties žmonėms paprastai neleidžiama savanoriauti, bet aš jaučiau, kad negaliu daryti pertraukos, kitaip nebūčiau čia grįžusi. Žinojau, kad ligoniams reikia mano pagalbos, taip pat žinojau, kad ir jų šeimoms svarbu, kad šalia yra žmogus, patyręs tą patį, ką patiria jie“, – patirtimi dalijosi mergina. Paragino skirti daugiau dėmesio ir lėšų Šalies vadovė po apsilankymo hospise ragino Valstybines ligonių kasas didinti tokių paslaugų apmokėjimą. „Žmonių, kuriems reikia užtikrinti orų išėjimą iš šio gyvenimo, jį palengvinti, yra vis daugiau. Viena valstybė nebus pajėgi to daryti, kaip ir visose šalyse. Kalbėkime turbūt ne tiek apie įstatyminę bazę, kiek apie įkainius šių paslaugų. Ir ligonių kasoms turbūt yra užduotis peržiūrėti yra tuos įkainius, nes jie – gerokai mažesni, nei tų paslaugų savikaina“, – sakė D.Grybauskaitė. Prezidentė vis dėlto pasidžiaugė, kad gaudamas tik 30 proc. išlaikymui reikiamos paramos iš valstybės hospisas sugeba pasirūpinti sunkiais ligoniais, teikti paslaugas, garantuojančias žmogaus orumą. Įstaiga, kurioje dirba daugiausia savanoriai, likusią dalį reikiamų lėšų įstaiga gauna iš verslo ir privačių rėmėjų. Sieks padėti ir vaikams Įstaigos vadovė sesuo M.Rak taip pat siekia jau kitąmet atverti ir tokią pat įstaigą, skirtą tik nepagydomomis ligomis sergantiems vaikams. Anot jos, šiuo metu jau rengiamas architektūrinis projektas vaikų hospiso statyboms, jas tikimasi pradėti kitų metų pavasarį. Skaičiuojama, kad statyboms prireiks beveik 1 mln. eurų. Tad įstaigos vadovė viliasi, kad prie idėjos lėšomis prisidės ne tik privatūs rėmėjai, bet ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos. „Šiandieninis prezidentės apsilankymas sukūrė bendrystės jausmą, pojūtį, kad nesi vienas, o šalia yra kitas žmogus, kuris tau padės“, – žurnalistams sakė vienuolė.

Skaitykite daugiau: http://sveikata.lrytas.lt/medicinos-zinios/svarbi-zinia-mirstantiems-ligoniams-sulauke-prezidentes-palaikymo.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy