Vėžį įveikusi Z. Zamžickienė: „Į mane žiūrėjo kaip į mirtininkę“

2015-02-23

Mirties nuosprendį įmanoma atšaukti, net jeigu jį paskelbė pati klastingiausia liga. „Aš esu gyvas įrodymas, kad galima įveikti net ir vėlyvos stadijos vėžį. Man padėjo didelė valia, tikėjimas, puikūs gydytojai ir, žinoma, vaistai“, – atvirai kalbėjo žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė (57 m.).

Prieš trejus metus diagnozuotas kiaušidžių vėžys pasitraukė, o šiandien Z.Zamžickienę galima vadinti šia liga susirgusių moterų advokate. Teisininko išsilavinimą turinti vilnietė siekia, kad gydymą biologiniais vaistais gautų visos pacientės, kurioms jo reikia. Mat šis gydymo metodas kiaušidžių vėžiu sergančioms moterims nekompensuojamas.

Pokalbis su Z.Zamžickiene – apie gyvenimą, kai ligoninė tampa namais, o chemoterapijos kursas dovanoja ne baimę, o džiaugsmą ir kai geras žodis yra ne mažiau galingas nei patys brangiausi vaistai.

– Ką tik suėjo treji metai, kai buvote pažymėta onkologinės ligos ženklu. Kaip jautėtės tuomet ir kaip jaučiatės dabar?

– Neįmanoma apsakyti jausmo, kai išgirsti tokią negailestingą diagnozę. Kiaušidžių vėžys, vėlyva stadija.  Atrodė, kad po kojomis žemė prasivėrė. Į mane kiti žiūrėjo kaip į mirtininkę.

Buvau pirmoji giminėje. Iš tolimesnių giminių kažkas sirgo, bet tai buvo daug vyresni žmonės. O man buvo 54-eri. Nė karto nebuvau rimtai sirgusi. Prieš akis – daug planų, daug darbų.

Paklausiau gydytojų, koks mano likimas. „Jūsų laukia ilgas gydymas“, – atsakė man. Taip ir buvo. Pusantrų metų gydžiausi. Antra tiek jau praėjo, kai atsisveikinau su gydytojais. Tik kartais nuvažiuoju pasitikrinti. Dabar laukia įprasti tyrimai, bet tikiu, kad viskas bus gerai. 

Bet jei anksčiau nekreipdavau dėmesio į organizmo siunčiamus signalus, dabar, vos tik pajutusi bent mažiausią skausmą, iš karto įsiklausau – o jeigu vėl kas nors negero?

– Koks buvo jūsų kelias sveikimo link? Kas labiausiai padėjo?

– Vėžiu susirgęs žmogus jaučiasi bejėgis kaip naujagimis. Turbūt panašiai jaučiasi žmonės, kurie pasmerkiami sušaudyti. Ir tuomet viskas tampa labai svarbu – tave gydantys gydytojai, supantys žmonės, tinkama informacija ir dar daugybė kitų dalykų.

Pirmiausia turėčiau dėkoti likimui už tai, kad atsidūriau Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų ginekologų Viliaus Rudaičio, Violetos Poškienės, chemoterapeutės Skaistės Tulytės globoje.

„Vėžys nėra mirties nuosprendis. Tik nelaidokite savęs“, – sakė jie man. Pasičiupau tą mintį ir nepaleidau. Nutariau, kad nelaidosiu savęs.

Ištvėriau dvi chemoterapijas prieš operaciją, dar penkias – po jos. Dėkoju Dievui, kad mano organizmas nebuvo nualintas jokių ligų ar vaistų, todėl jis normaliai reagavo į chemoterapiją, kuri, kaip žinoma, naikina ne tik vėžines, bet ir sveikas ląsteles.

Iš šalies gali pasirodyti keistai, tačiau kiekvieną vaistų dozę priimdavau kaip žingsnį pasveikimo link, nors nebuvo lengva ją priimti fiziškai. Praėjus trims savaitėms, kai reikėdavo leisti kitą dozę, į ligoninę vykdavau su nauja viltimi – tai dar vienas žingsnis į priekį. 

Nusimindavau, jeigu kraujo rodikliai būdavo pablogėję, ir gydytojai atsisakydavo taikyti chemoterapiją.

Paskutinio chemoterapijos kurso neskyrė dėl blogų kraujo rodiklių. Man liko vienintelė galimybė – biologinė terapija.

Šiais vaistais gydžiausi metus. Palyginti su chemoterapija, buvo labai lengva. Į procedūrą vykdavau kaip į šventę – žinojau, kad gausiu vaistų, dėl to sveiksiu ir sumažės vėžio atsinaujinimo tikimybė.

Noriu pabrėžti: vaistų poveikis yra ne tik biologinis poveikis organizmui. Ligoniui tai didžiulė psichologinė parama. Kai žinai, kad tave gydo vaistais, mažinančiais vėžio atsinaujinimo tikimybę, jautiesi daug tvirčiau. Tikėjimas ir tvirtybė padeda sveikti, tačiau jos labai trūksta onkologiniams ligoniams.

Kita vertus, ir tyrimai rodo, kad šie vaistai prailgina moters gyvenimo trukmę arba leidžia ligai atsitraukti. Todėl labai sunku suprasti, kodėl biologinė terapija tapo neprieinama? Kodėl ji nekompensuojama?

– Vadinasi, jeigu būtumėte susirgusi ne prieš trejus metus, o dabar, biologinės terapijos negautumėte? Ir kažin ar dabar kalbėtumės čia, jūsų kabinete?

– Tuomet, kai susirgau, šių vaistų Valstybinė ligonių kasa skirdavo pagal gydytojų prašymus. Jais buvo gydoma ne viena moteris, kuriai nustatyta vėlyva kiaušidžių vėžio stadija. O dabar tokios galimybės neturi niekas. Šie vaistai neskiriami ir nekompensuojami.

Net nežinau, kaip pasakyti diplomatiškiau, tačiau tai yra žiauru. Kai šių vaistų kompensavimo klausimas buvo svarstomas prieš metus, valdininkai atsakė taip: „Terapinė šių vaistų nauda abejotina.“

Aš esu akivaizdus įrodymas! Gyvenu, dirbu gana įtemptą darbą, jaučiuosi sveika ir energinga. Gyvenu tik dėl to, kad buvau gydoma šiais vaistais. 

Per tą laiką, kai šių vaistų tapo neįmanoma gauti, galėjo gyventi dar kelios ar keliolika moterų.

Teisėjas, priimdamas sprendimą įkalinti nusikaltėlį, įsivaizduoju, irgi drebančia ranka pasirašo nuosprendį. Tačiau mirties nuosprendis ligoniams parašomas lengva ranka: „Neskirsime vaistų, nes jų nauda abejotina.“

Jei sakoma, kad neva nėra pinigų, tuomet kam kompensuoti chemoterapiją? Kam gydyti ir sustoti pusiaukelėje? Nebus chemoterapijos – žmonės greičiau numirs. Jeigu viena ranka suteikiate žmogui viltį pradėdami jį gydyti, kodėl kita ranka atimate?

Žinau, kad ne visoms pacientėms tinka šie vaistai. Bet jeigu tinka – jie išgelbėja gyvybę. Gydydamasi jais galėjau dirbti, dėl jų neslinko plaukai, nors jutau kitokį šalutinį poveikį – skaudėjo kojas, kilo kraujospūdis.

– Dirbote net ir gydydamasi? Ar kolegos žinojo, kad sergate?

– Net ir gydydamasi chemoterapija eidavau į darbą – tiksliau, atšliauždavau. Taip nutiko, kad tuomet pagal įstatymus manęs niekas negalėjo pavaduoti.

Kartais pasiimdavau nedarbingumo pažymėjimą, kartais dirbdavau, nelygu, kaip jausdavausi. Pati spręsdavau, kaip elgtis.

O iš pradžių, kai susirgau, nutariau: esu institucijos vadovė, jeigu apie ligą nepasakysiu kolektyvui, tai sukels nerimą, spėlionių. Dėl to sukviečiau bendradarbius ir pasakiau, kas man yra.

Man tekdavo lankytis Seimo posėdžiuose, bendrauti su Seimo nariais.  Jeigu negalėdavau dalyvauti, pasakydavau atvirai, kad gydausi, sergu sunkia liga.

– Ar nepajutote atskirties tarp ligonių ir sveikųjų pasaulio? Ar nebuvo sunku priimti užuojautą? Vis sakote: „čia“ ir „ten, ligoninėje“, tarsi tai būtų dvi atskiros stovyklos.

– Turbūt visus ligonius apima toks pat pojūtis: susirgus gyvenimas bėga ten, ligoninėje. Tarkime, eidavau gatve su peruku ar skarele ant galvos ir pagaudavau save svarstančią: „Čia visi sveiki, tik aš viena ligonė.“ O dabar pagaunu kitą mintį: „Turbūt kas nors taip pat eina gatve ir mąsto: „Visi sveiki, tik aš vienas sergu.“

Į ligoninę eidavau kaip į namus. Ten visi tokie pat, visi tave žino, supranta, pažįsta.

Sugrįžus iš ten čia sunku rasti savo vietą. Net kolegos, pažįstami bijodavo paklausti, kaip aš jaučiuosi?  Suprantu – jiems nedrąsu. Dažnai pati pradėdavau pasakoti nenorėdama, kad esantys šalia pasijustų nejaukiai.

Apie širdies ligas pas mus kalbama, o apie vėžį kalbėti dar nedrąsu, nes gyva mintis: jei susirgai, vadinasi, esi mirtininkas.

– Vadinasi, ligonis ligonį geriau supranta? Ar bendravimas su kitais įkvepia vilties? Ar atvirkščiai – žlugdo verkšlenimais?

– Nebuvo nė minutės, kad patikėčiau, jog mirsiu, kad nepasveiksiu. Žinoma, būdavo liūdnų minčių, tačiau tikėjimo nepraradau. Ir kitus įkvėpdavau.

Gal tik po to, kai gydytojai konstatavo, jog esu sveika, susiėmiau už galvos ir suvokiau, per ką perėjau.

O tuo metu turėjau būti stipri. Namuose – trys vyrai. Nors sūnūs suaugę, visi vyrai atrodė už mane silpnesni.

Į visas chemoterapijas eidavau viena – nenorėjau, kad mane lydėtų artimieji.  Man vienai užteko to, ką ten patirdavau, ką matydavau, – kam tai matyti ir mano artimiesiems? Jie juk man nepadėtų, tik kankintųsi. Jų pagalba man buvo reikalinga namuose – visi trys stengdavosi mane kuo nors sudominti, suteikti optimizmo.

Ir ligonių sutikau įvairių. Jaunesni, kiek pastebėjau, turi daugiau optimizmo, jie labiau kovotojai. O vyresnės moterys atsisėsdavo ant lovos ir liūdnai linguodavo susitaikiusios su mintimi, kad lieka laukti tik mirties.

Ligoniai labai pažeidžiami, jiems trūksta pozityvių dalykų. Kabinasi kiekvieno šiaudo ir palūžta išgirdę bet kokią negatyvią informaciją.

Aš ir pati tai patyriau. Kaip ir visi, susirgusi kritau į informacijos internete paieškas, ir ką radau? Straipsnį, kad man liko gyventi dvi savaitės.

Kol esi sveikas, tokia neigiama informacija neveikia, bet kai sergi, blogas šleifas driekiasi dar dvi dienas. Sergantis žmogus – tarsi vaikas. Jau geriau aplinkiniai meluotų ir sakytų, kad viskas bus gerai. 

Man širdis atsigaudavo, kai užtikdavau ką nors teigiamo, laimingą istoriją.

Dar labai svarbu, kad ligonius pasiektų informacija apie galimybes gydytis. Kad jie neklaidžiotų rūke, kad žinotų, kokią pagalbą gali gauti iš valstybės. Aš pati tos informacijos negavau.

Jeigu gydytoja man nebūtų pasakiusi apie biologinę terapiją, apie ją turbūt būčiau nesužinojusi. Tačiau gydytojams taip pat labai reikia pagalbos.

Nuo septynių ryto iki aštuntos vakaro – nuolatinis ligonių srautas. Operacijos, konsultacijos, administracinis darbas, dokumentų tvarkymas. Ir jie dar suranda laiko žmogiškai pabendrauti!

Supratau, kaip tokiose vietose reikalingas psichologas – jis turi būti su gydytoju ir su ligoniu, kuriam išgirdus vėžio diagnozę, kaip sakiau, po kojomis prasiveria žemė.

– Ką patartumėte moterims, kurios jaučiasi sveikos?

– Prisipažinsiu – buvau bailiukė. Gerai jaučiausi, ir vis atsirasdavo, atrodytų, svarbesnių reikalų nei nueiti pas gydytoją. Kai esi užsivertęs darbais, pasinėręs į kitus reikalus, tavo daktaras atrodo taip toli. 

„Kada nors nueisiu“, – pažada sau kiekviena. Tad noriu palinkėti, kad tas „kada nors“ būtų šiandien ar rytoj.

Kiaušidžių vėžys yra klastingas: kai yra pirmos stadijos, nepasireiškia jokiais požymiais. Bet jeigu atsitinka taip, kaip man, – patarčiau nepulti į kraštutinumus ir pasitikėti gydytojais. 

Nenurašyti savęs ir nelaidoti, nesėdėti ir jokiu būdu nelaukti tos dienos, kai mirsi.

– Ne vienas vėžiu susirgęs ligonis pripažino, kad ši diagnozė gyvenimą nuspalvina kita spalva. Kaip liga pakeitė jus?

– Dabar nebekreipiu dėmesio į piktus užgauliojimus, kurių netrūksta mano darbe.  Anksčiau į juos reaguodavau jautriai, dabar stengiuosi žiūrėti su humoru. Nes manau, jog tie žmonės nevertina to, ką turi.  Ir suprantu, kad tai ne mano problema, o jų.

Gyvenu visuomenėje, kurioje yra visokių žmonių. O juk svarbiausia, kad gyvenu!

Neseniai lankiausi Romoje. Visą kelionės laiką lijo. Iki ligos turbūt būčiau dėl to niurzgėjusi. Bet man buvo labai gera, nes aplink buvo daug gerų jausmų, žodžių, minčių.

Kai tiek gėrio aplink, joks lietus nepajėgus to sugadinti.

Straipsnis publikuotas "Lietuvos ryto" sveikatos priede

http://sveikata.lrytas.lt/ligos-ir-gydymas/vezi-iveikusi-z-zamzickiene-i-mane-ziurejo-kaip-i-mirtininke.htm