Zita Zamzičkienė: „Teigiami sprendimai dėl pažangaus gydymo galimybės dovanoja viltį gyventi“

2018-06-04

Lietuvoje diagnozę „Jums – kiaušidžių vėžys“ kasmet išgirsta daugiau nei 400 moterų. Ir tai prilygsta savotiškam pasmerkimui mirti, kadangi mūsų šalyje vidutinis išgyvenamumas ligai išplitus – vos treji metai ir tik kas trečia kiaušidžių vėžiu serganti moteris gali džiaugtis išgyvenusi 5 metus. Anot gydytojų onkologų, tai– vienas žemiausių rodiklių visame regione. Kiaušidžių vėžį medikai laiko pačia klastingiausia moterų onkologine liga, nuo kurios miršta daugiau pacienčių nei nuo visų kitų onkoginekologinių ligų kartu sudėjus.

 

Liga, neturinti specifinių simptomų

 

Kaip teigė Lietuvos onkologų chemoterapeutų draugijos pirmininkas, Klaipėdos universitetinės ligoninės onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas gydytojas onkologas chemoterapeutas dr. Alvydas Česas, kol kas nėra tiksliai žinoma, kas būtent sukelia kiaušidžių vėžį. Manoma, kad riziką sirgti šia liga didina paveldimumas (jei šeimoje kas nors sirgo onkologine liga, tikimybė susirgti – didesnė), moters amžius (didžiausia rizika susirgti sulaukus 50 ir daugiau metų), gimdymas ir menopauzė (sirgti labiau rizikuoja negimdžiusios bei niekada nevartojusios kontraceptikų moterys, taip pat tos, kurioms menstruacijos prasidėjo labai anksti, o menopauzė – vėliau nei įprasta), kai kurie genų pokyčiai (moterims, kurios turi BRCA1arba BRCA2 genų mutacijas – pastarosios randamos vienai iš 500 – rizika susirgti kiaušidžių vėžiu padidėja maždaug trečdaliu), ankstesnės ginekologinės ligos, netinkamas gyvenimo būdas: nutukimas, rūkymas, judėjimo stoka.

„Kiaušidžių vėžys – tai nepaprastai klastinga liga, neturinti jokių specifinių simptomų, iš kurių būtų galima suprasti, jog kažkas yra negerai. Dauguma moterų arba nieko nejaučia arba jaučia nespecifinius simptomus: dažnesnį nei įprastai pilvo pūtimą, nevirškinimo jausmą. Kai kurioms sutrinka tuštinimasis, menstruacijos. Dėl šios priežasties, o taip pat dėl to, kad kasdienėje praktikoje kol kas nėra paprasto ir tikslaus tyrimo, leidžiančio lengvai diagnozuoti kiaušidžių vėžį, absoliuti dauguma visų ligos atvejų nustatoma gerokai per vėlai. Liga dažniausiai nustatoma tada, kai navikas jau būna didelis, išplitęs į kitus organus“, – tvirtino onkologas chemoterapeutas A. Česas.

 

 

 

Kuo ypatingas gydymas?

Kaip teigė Lietuvos onkologų chemoterapeutų draugijos pirmininkas dr. Alyvdas Česas, problemų, gydant kiaušidžių vėžį, kyla visame pasaulyje ir tai nutinka, kaip jau minėta, vien dėl to, kad liga nustatoma dažniausiai jau vėlyvose stadijose. „Kiaušidžių vėžiui būdingas didelis atkryčių skaičius, tai reiškia, kad trumpam atsitraukusi liga po kurio laiko smogia vėl. Dėl to gydymas privalo būti kompleksinis ir būtinai tęstinis. „Nustačius vėlyvą ligos stadiją, labai maža tikimybė, kad vėžį įveikti padės įprastos gydymo priemonės: operacija ir chemoterapija. Vienintelis gydymo metodas, kuris išties leidžia suvaldyti vėlyvos stadijos ligą ir pratęsti pacientės gyvenimo trukmę – tai biologinė terapija, skiriama kartu su chemoterapija. Tokio gydymo nauda, gydant išplitusį kiaušidžių vėžį, įrodyta tiek klinikiniais tyrimais, tiek tų šalių, kuriuose vaistai kompensuojami, kasdiene klinikinė praktika“, – pasakojo A. Česas.

Pasak gydytojo, ilgą laiką Lietuvoje taikinių terapija, įskaitant biologinę terapiją, kiaušidžių vėžiui gydyti buvo neprieinama. Tačiau panašu, kad situacija šiuo klausimu pamažu pradėjo keistis– artimiausiu metu gyvybiškai reikalinga inovatyvi terapija turėtų būti pradėta kompensuoti. Tiesa, kol kas ne visos sergančios moterys galės būti gydomos biologine terapija. Nemokamai gydytis galės tik tos, kurioms liga atsinaujino, taip pat tos, kurioms nustatytos BRCA geno mutacijos.

 

Kai nesuvoki problemos masto, atrodo, kad ir jos ir nėra

Taip teigia asociacijos „Onkologija.lt“ prezidentė Zita Zamžickienė. Būtent ji, prieš šešerius metus išgirdusi negailestingą diagnozę, pradėjo apie šią ligą kalbėti viešai, atvirai. „Norėjau gyventi, norėjau pasveikti, o pažangių vaistų, kurių reikėjo, valstybė nekompensavo. Žinodamos jų poveikį, aš ir kitos ta pačia liga sergančios moterys pradėjome kelti klausimą, kodėl taip yra, - paaiškino pašnekovė. –Situacija, su kuria susidūrėme, mus nemaloniai nustebino: apie kiaušidžių vėžį visuomenė žinojo pernelyg mažai, turima informacija buvo netiksli, be to, dažnai ši liga buvo painiojama su kitais onkoginekologiniais susirgimais: gimdos kaklelio, gimdos vėžiu. O kai žinai ne viską, kai painiojiesi faktuose, kai nesuvoki problemos masto, atrodo, kad ir pačios problemos nėra“.

Pasak Z. Zamžickienės, žinia, kad biologinė terapija netrukus bus pradėta kompensuoti kiaušidžių vėžiu sergančioms moterims bei jų artimiesiems – ypač džiugi, dovanojanti viltį gyventi: „Priimtas teigiamas sprendimas dėl galimybės skirti biologinę terapiją, tegu kol kas ir ne visoms pacientėms, yra labai svarbus. Jo dėka moterys nepraras optimizmo, kuris nepaprastai reikalingas sergant. Sunku nupasakoti žodžiais, koks sudėtingas ir kiek daug fizinių bei psichologinių jėgų reikalaujantis yra onkologinės ligos gydymas. Atrodytų, visas pasaulis susimokęs prieš tave, širdį drasko patys įvairiausi jausmai: nuo keisto pykčio, sumišusio su savigaila, iki dalies savęs praradimo jausmo. Mintyse viešpatauja absoliutus chaosas, kuriame nepasiklysti padeda tik instinktas išgyventi. Tai gali suprasti tik tas, kuris pats praėjo šį pragarą, nes būti šalia sergančiojo, palaikyti artimą žmogų – toli gražu ne tas pats“, – tvirtino asociacijos „Onkologija.lt“ prezidentė. Pašnekovė vylėsi, kad artimiausiu metu, dar šį rudenį gerų žinių dėl galimybės gydytis biologine terapija išgirs ir tos moterys, kurioms liga diagnozuota pirmą kartą.

 

Moterims vis dar trūksta drąsos klausti, prašyti pagalbos

Šią gegužę jau šeštą kartą tradiciškai minimas kiaušidžių vėžio žinomumo mėnuo. Į klausimą, ar informacijos apie šią ligą moterims šiandien jau daugiau – mažiau pakanka, Z. Zamžickienė atsako nedaugžodžiaudama: „Situacija, jei lygintume su ta, kokia buvo prieš 6 metus, tikrai pasikeitusi, tačiau veikti dar tikrai yra ką. Moterims vis dar trūksta drąsos klausti, pasakoti apie save, apie užklupusius sunkumus, sunku prašyti pagalbos“, – teigė pašnekovė. Pasak jos, nors apie įvairias ligas paskutiniuoju metu kalbama gana nemažai, galima išgirsti net itin atvirų pacientų išpažinčių, onkologinių susirgimų tematika vis dar gaubiama kažkokių keistų ir sunkiai paaiškinamų vidinių suvaržymų. Ypač stiprūs jie kalbant apie onkoginekologines ligas. Pastaroji tema daugeliui moterų apskritai vis dar yra savotiškas tabu. Tarsi būtų mažiau padori nei kitos. „Mūsų visuomenėje į onkologinius ligonius, pripažinkime, kol kas vis dar žiūrima labai kreivai. Šie žmonės savotiškai „nurašomi“, iš jų nieko gero nebesitikima, pasitaiko nemažai atvejų, kai jų netgi vengiama ar demonstratyviai šalinamasi tarsi vėžys būtų užkrečiamas oro lašeliniu būdu ar prisilietus kaip sloga. Tačiau onkologiniai susirgimai šiandien, kai medicina tokia pažangi, labai daugeliu atveju jau yra nebe mirties nuosprendis, greičiau lėtinės ligos, su kuriomis reikia išmokti gyventi, kurias reikia išmokti valdyti. Privalome keisti tokį atgyvenusį visuomenės požiūrį. Juk labai daugeliu atvejų būtent jis ir yra kaltas, kad tiek ilgai reikia laukti vienokio ar kitokio gydymo būdo, inovatyvių vaistų“, – tvirtino Z. Zamžickienė.

Asociacija Onkologija.lt