Sausio 5 d.

ALGIRDAS ŠIMKUS. KĄ DARYTI IR KO NEDARYTI SUŽINOJUS APIE ARTIMOJO LIGĄ

MONIKA MIDVERYTĖ OFS

Kunigas Algirdas Šimkus jau trejus metus reziduoja Nacionaliniame vėžio institute esančioje koplyčioje, rūpinasi onkologinėje ligoninėje gulinčiais žmonėmis ir vaizdingais pavyzdžiais aiškina, ką daryti ir ko nedaryti, sužinojus apie sunkią artimojo ligą.

Liga paprastai užklumpa netikėtai, kaip žaibas iš giedro dangaus. Vienaip šią žinią išgyvena pats ligonis, o dar kitaip – jo artimieji. Kiekvienas atvejis, žinoma, yra individualus, tačiau pasidalinkite iš savo patirties, ką sakyti ar nesakyti, daryti ar nedaryti sužinojus apie sunkią artimojo ligą. Ką daryti pirmoje akistatoje su šiuo skaudžiu faktu?

Onkopsichologai pabrėžia, kad negalima ypač sunkiai sergančiam ligoniui sakyti, kad „viskas bus gerai“, nes dėl šios frazįės, jeigu ligonis dar turi pakankamai jėgų, gali gauti smūgį. Taip. Prieš dvidešimt kelerius metus mano paties mama mirė nuo vėžio. Mudu su sesėmis buvome tokie sutrikę ir taip nesupratome, ką daryti, kad jai prabilus apie mirtį sakydavome: „Mama, tu ką, išprotėjai? Kokius čia vėjus paistai?“ Kartais ir dabar man ligoniai sako: „Kunige, man tai viskas gerai, aš žinau, kad sergu vėžiu ir kokia yra reali padėtis, tačiau nežinau, ką daryti su namiškiais, nes jie eina iš proto.“

Ligoniai, kurie pasitiki savo artimaisiais, nori būti atviri. Tai mes dažnai bandome juos stabdyti, nutraukti ir neleisti pasisakyti apie mirtį. Tačiau žmogus, suprasdamas savo situaciją, nori pakalbėti apie paskutinius sutvarkytinus dalykus, aptarti rūpimus klausimus. Mes privalome ligonį išgirsti ir išklausyti bei neapsunkinti ir taip jam nelengvos situacijos.

Svarbu nepamiršti, kad turėdami liežuvį mes galime juo ne tik be perstojo malti, bet ir leisti jam pailsėti. Labai reikia būti su ligoniu per daug nesigąsdinant ir nešnekant visokių niekų. Sergančiam žmogui svarbu patirti, kad artimieji yra su juo bet kokiomis aplinkybėmis.

Artimiesiems ir draugams dažnai atrodo, kad jeigu žmogus serga vėžiu, tai jį reikia apipilti šokolado gaminiais. Matydamas, kiek šokolado gaminių prinešta ligoniui, kuriam ką tik išpjovė skrandį, negaliu atsistebėti žmonių „įžvalgumu“. Pamirštame, kad pati didžiausia dovana, kurią galime atnešti savo ligoniui, yra mūsų širdys ir skirtas laikas.

Be to, reikėtų adekvačiai įvertinti situaciją lankant žmogų ligoninėje, nes, jeigu jis čia atsidūrė, vadinasi, nėra pakankamai stiprus bendrauti su lankytojais kokias tris valandas. Netgi mūsų bėdos ir rūpesčiai prie ligonio lovos neturėtų užimti viso laiko ir dėmesio. Juk atėjome pas žmogų, kuris pats turi didelę bėdą. Viena mirties patale gulinti ligonė pasakojo, kaip jos aplankyti atėjo buvusios bendramokslės. Pajutusi, kad jų bendravimas tampa įkyrus ir peržengia ribas, ji pamėgino imtis iniciatyvos ir paklausti, kaip joms pačioms sekasi. Staiga viena draugė ėmė pasakoti, kad serga hemorojumi, ir smulkiai dėstyti visas detales. Situacija beveik komiška, nes pokalbis baigėsi tuo, jog draugė pasakė: „Tau gerai, tu tai sergi vėžiu, o aš turiu hemorojų.“ Taigi reikėtų gerai apsvarstyti, ką pasakoti ir ko ne, nuėjus pas ligonį.

Užklupus ligai žmonės neretai klausia, kodėl, už ką, ar tai Dievo bausmė? Ką jūs atsakote į tokius klausimus?

Atsakau, kad nei aš, nei niekas kitas pasaulyje negali atsakyti į klausimą, „kodėl“. Jeigu medicina suprastų, kodėl atsiranda tokios ligos, ji sukurtų būdus, kaip jų išvengti. Klausimas neturi atsakymo, tai yra paikas klausimas. Neseniai išėjusioje Philipo Jansy knygoje „Kur Dievas, kai skauda“, autorius labai gražiai sako, kad klausimas, kuris net sunkios ligos atveju galėtų mums padėti, yra klausimas: „Ką galiu daryti net ir sirgdamas, kaip gyventi šioje situacijoje toliau?“ Taip pat pravartu atsiversti ir perskaityti Jobo knygą. Mūsų, esančių šalia ligonio, rūpestis yra ne uždavinėti klausimus, o kaip tik padėti ligoniui suprasti, kad neverta gaišti laiko ieškant atsakymų ten, kur jų nėra.

Mūsų, kapelionų ir artimųjų, pagrindinis rūpestis – padėti žmogui patirti, kad liga nėra Dievo bausmė. Ji gali būti laiptelis, kuriuo palypėję geriau pažinsime Dievą, tapsime geresniais žmonėmis ar labiau savimi, arba ji gali tapti ašarų pilna lova, kurioje liūdni užbaigsime savo gyvenimus.

Papasakosiu dvi iškalbingas istorijas. Vasarą susitikau koplyčioje pažįstamą pacientę, vyresnio amžiaus moterį. Šiltai apsikabinome ir paklausiau, kaip jai einasi. Ji atsakė, kad viskas neblogai, nors visai netoli laikas, kai atguls į patalą, bus finišo tiesioji, tačiau ji pamokė vyrą naudotis buitine technika, išmokė kepti kelis vaikų mėgstamiausius pyragus, kad, kai jau pati nebegalės, vaikai neliktų be pyrago. Visas šis pasakojimas vyko moteriai besišypsant nuo ausies iki ausies.

Kitą dieną koplyčios tarpduryje susitikau apsiverkusią jauną moterį. Pasisveikinau, ir ji iš mano žvilgsnio suprato, kad jos neatpažinau. Moteris priminė, kad prieš pusmetį buvome susitikę, lankiau ją prieš ir po operacijos. O ašaros jai kalbant byrėjo kaip iš lašelinės. Paklausiau, kas nutiko dabar. Ji papasakojo, kad atvažiavo tyrimų ir jau turi atsakymus. Numanydamas, kad jie baisūs, kuo delikačiau paklausiau: kokie tie atsakymai. Ir, mano didžiai nuostabai, ji sako: „Viskas gerai. Kadangi gydytojai diagnozavo vėžį ankstyvojoje stadijoje, tai ir po operacijos, ir dabar tyrimai patvirtino, kad jokių vėžio pėdsakų nebėra.“

Labai natūraliai ir kone pasipiktinęs paklausiau: „Tai ko bliauni?“ Moteris atsakė: „Bet kunige, juk tai vėžys, gali bet kada atsinaujinti ir mane pakirsti...“ Aiškinau jai, kad dabar yra sveika, o dėl rytojaus negali rūpintis, nes dar šiandien einančią per gatvę ją gali partrenkti automobilis. Mus visus pabaiga gali ištikti bet kurią sekundę. Taigi pateikiau du požiūrius: moters, turinčios ketvirtos stadijos vėžį ir spinduliuojančios gyvenimą, bei kitos, kuri būdama sveika verkia vien todėl, kad nerimauja dėl ateities.

Labai giliai į atmintį įsirėžė trejus metus iš eilės ligoninėje švęsta Didžioji savaitė. Išgyvenau Velykų slėpinį daug stipriau nei kitose parapijose. Kryžiaus slėpinyje matau atsakymus į visus mūsų klausimus apie kančią, netikėtą mirtį, netektį.

Yra tekę susidurti su atveju, kai artimieji slėpė nuo jaunos dukros, kurios smegenyse buvo piktybinis auglys, kad ši netrukus mirs. Mergina buvo nekrikštyta, bet tėvai bijojo jai pasiūlyti krikštą, nenorėdami išgąsdinti dėl artėjančios mirties. Ar turėtume artimajam iki paskutinio teikti viltį, ar sakyti tiesą?

Kiek esu kalbėjęsis su medikais, visi vieningai tvirtina, kad mirštantis žmogus turi artėjančios pabaigos nuojautą. Likus kelioms dienom iki mirties, kiekvienas žmogus tą puikiai supranta, nors gal ir negali tiksliai įvardyti valandos. Tas jausmas yra žmogui duodamas, nors būna, kad smegenys saugo organizmą nuo stresinės informacijos. Anksčiau irgi galvodavau, kiek mes privalome perspėti savo artimuosius, bet sužinojus, kad organizmas pats perduoda šią žinią, artimųjų vaidmuo neteko lemiamos reikšmės.

Kalbant apie nekrikštyto žmogaus situaciją, esu įsitikinęs, jog būtina pasiūlyti žmogui priimti Krikšto sakramentą. Visai nebūtina jam kalbėti apie mirtį, bet pasakyti, kad yra atsidūręs pavojuje (lygiai kaip ir mes visi esame pavojuje) ir kad galbūt dabar būtų tinkamas metas priimti krikštą. Nė vienas neturėtume į tokią situaciją žiūrėti pro pirštus.

Tik pradėjęs dirbti ligoninės kapelionu, sutikau tarp pacientų seną pažįstamą ir likus trims dienoms iki jo mirties visiškai netikėtai paaiškėjo, kad bičiulis yra nekrikštytas. Pacientas puikiai suprato savo padėtį ir pasiūlyti jam pasikrikštyti man pačiam buvo nemenkas išbandymas. Tačiau džiaugsmingesnio krikšto man dar nėra tekę matyti.

Žmonės dažnai jaučia kaltę, jeigu turi atiduoti sunkiai sergantį ar senyvo amžiaus artimą žmogų į slaugos ligoninę ar paliatyviosios pagalbos hospisą. Išgyvenama vidinė drama. Ką patartumėte šioje situacijoje?

Šiuo atveju vėlgi reikia vadovautis sveika nuovoka. Jeigu artimasis yra senas ir ruošiasi iškeliauti iš šio pasaulio paprasčiausiai dėl to, kad baigiasi jo žemiškosios kelionės laikas, tai žinoma, jog esant galimybei reikėtų leisti žmogui iki galo likti namuose su artimaisiais. Kai ligonis neturi specialiųjų medicininių poreikių, buvimas namie yra žymiai mielesnis. Tačiau taip pat yra aibė žmonių, kuriems reikalinga bent minimali medicininė priežiūra, kurios neišeina suteikti namie. Tokiu atveju žmogus patenka į slaugos ligoninę ar paliatyviosios priežiūros skyrių. Žinoma, būna atvejų, kai visi artimieji užsiėmę darbais ir nėra kam prižiūrėti ligonio, todėl atiduoda jį į priežiūros įstaigą, kad žmogui nereikėtų ilgas dienas tūnoti vienam. Susilaikau nuo bet kokių išvadų šiuo subtiliu klausimu.

Dažniausiai įsivaizduojame, kad be mūsų ligoniai visiškai suvargtų, ir užmirštame labai svarbų dalyką, jog belankydami ligonius ir besirūpindami jais patys gauname daugiau, nei sugebame duoti. Turėtume prisiminti, kad kito žmogaus ar mano liga kitam gali būti didelė Dievo gailestingumo ir meilės mokykla. Kartais pasijaučiu be galo be krašto laimingas tarnaudamas kaip ligoninės kapelionas, nes ligoniai, kuriems stengiuosi padėti, man atskleidžia Dangaus Karalystės, Dievo meilės bei gailestingumo slėpinius.

Iš patirties galiu pasakyti, kad nors daugeliui atrodo baisu ir nepakeliama būti prie mirštančio žmogaus, tai nėra tiesa. Ligonis, kurį liga palaipsniui veda amžinybės link, spinduliuoja daug ramybės. Nesakau, kad toje situacijoje yra daug džiaugsmo, bet ramybės tai tikrai.

Prasidėjo jubiliejiniai Gailestingumo metai ir labai apgailestavau negalėjęs trečiąjį advento sekmadienį pereiti pro kurias nors Šventąsias duris. Tačiau supratau, kad mes patys turime vieni kitiems būti tomis gailestingumo ir Dievo švelnumo durimis. Jeigu mums atrodo, kad Dievas nepakankamai geras ar gailestingas, kad yra mus apleidęs ir kažko dėl mūsų nepadaro, tokiu būdu išreiškiame priekaištus sau ir aplinkiniams, nes tai reiškia, jog sutikti žmonės neleido apsireikšti Dievo gailestingumui ir švelnumui. Vadinasi, kažkas tiesiog stovėjo susikišęs rankas į kišenes, kad tik kito neapkabintų, nepalaikytų už rankos ir nenusišypsotų. Man atrodo, kad jubiliejinių Gailestingumo metų prasmė – kiekvienam iš mūsų tapti tuo, kuo privalome būti – gailestingumo durimis, pro kurias į pasaulį ateina dangiški dalykai.

Baisu, kad šie metai netaptų sporto varžybomis praeiti kuo daugiau šventųjų durų ir kuo daugiau kartų pelnyti atlaidus. Turbūt nėra gražesnio palyginimo nei popiežiaus Pranciškaus, kuris lygina Bažnyčią su karo lauko ligonine po mūšio. Smagu, kad šiemet jis dar atkakliau tą kartoja. Mes per dažnai skirstome žmones: tas – vertas mano meilės ir rūpesčio, tas – nevertas; tas – blaivas, o tas – prisigėręs, tas – iš mano bendruomenės, o tas – ne iš mano. Dievas mūsų šitaip neskirsto. Kuo labiau atsiversime Dangui, tuo Dangus labiau atsivers mums.

Bernardinai.lt

 

"Efektyvių žinučių dirbtuvių" autorė Ilzė Butkutė skleidžianti žinią apie kalbos ir minčių magiją

Vakar buvo pasaulinė kovos su vėžiu diena. Kliaudamasi autoriais, kuriuos daug metų skaitau, vengiu akcentuoti kovą ir patį vėžį (ką šiuo atveju maitiname dėmesio energija, turbūt nereikia sakyti), ir žmones, susidūrusius su onko patirtimis, labiau mėgstu vadinti sveikstančiais, o ne sergančiais. Galbūt ne visada tai tiesa, vis tik jei labai sunkiai sergantį kasdien vadinsime sergančiu ar jis pats taip save vadins, nuo to jis geriau tikrai nepasijus: nei neurocheminiame, nei vaizduotės lygmenyje, ir noro pačiam skatinti sveikimo procesus bus mažai, nes kiekvienas negatyvus žodis dirgina streso centrą mūsų smegenyse, mažina motyvaciją, stabdo, nusvarina rankas. O bebaimis organizmas pats gamina antivėžines ląsteles. Tad nuolatinės kalbos apie ligą, pablogėjimą, simptomus vargiai augina žmoguje drąsą ir narsą, drauge ir sveikatą, greičiau jau sargdina jį.

Todėl vakar nieko nerašiau nei apie šią ligą, nei apie kovą su ja, nors onko patirčių turi ir mano bičiuliai, ir giminaičiai, be to, darbe nuolat susiduriu su sveikstančiais (iš tikrųjų sveikstančiais) ir visiškai pasveikusiais žmonėmis.

Ne tik susiduriu. Aš iš jų mokausi. Kai kurie jų labai stipriai mane įkvepia.

Vieni - savo tvirtybe ir gebėjimu priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Jie ligą sutiko tylomis ir ją nugalėjo tylomis. Jie mažai apie ją kalba, tačiau besąlygiškai džiaugiasi besitęsiančiu gyvenimu.

Kiti - atviru džiaugsmu, savais praregėjimais. "Vėžys yra geriausias man nutikęs dalykas, jis mane išmokė begalės dalykų," - sako viena mano bičiulė, sveika jau daug metų, išauginusi žavingą dukrą. "Dabar, kai pasveikau, kažkaip sutinku tik pačius šviesiausius žmones, ir jų padedama kantriai mokausi naujų dalykų, tokių, apie kuriuos anksčiau nebūčiau pagalvojusi," - neseniai pasakė kita moteris, spindinti kaip šviežias krokas, prasikalęs iš pusnies. Ir šios moterys taip kalba ne todėl, kad perskaitė tokias mintis paveikslėliuose su rasotomis rožėmis. Jos taip kalba todėl, kad taip jaučiasi.

Šioms moterims labai pasisekė. Jas supo palaikantys, įkvepiantys žmonės, jas globojo artimieji. Ir, įtariu, joms teko geri gydytojai.

Ne visos istorijos tokios geros. Pati mačiau žmonių, kuriuos tarsi perlauždavo pusiau šiurkščiai, neatsakingai, vilties nepaliekant ištarta diagnozė - diagnozė, skirta jiems ar jų vaikams. Tačiau net ir tie žmonės begalinės valios pastangomis kabinosi į gyvenimą, kliovėsi kažkuo, ko galbūt nežino medikai, tikėjo, tikėjo ir darsyk tikėjo (galima tai pavadinti tikėjimo treniruote).

Ir esu girdėjusi sukrečiančių pavyzdžių, kaip tas jų tikėjimas padarė stebuklus. Visada prisiminsiu moterį iš Klaipėdos, kurios dukrelė pasveiko sulaukusi lygiai dvejų - nes tokį pažadą ji pati išpešė (tikrąja šio žodžio prasme) iš gydytojo, ir taip ji kasdien sakė dukrelei: tu sveiksti ir kai tau sukaks dveji metukai, būsi visiškai sveika. Ir mergaitės rezultatai sulaukus dvejų buvo puikūs. Manau, šią istoriją tikrai prisimins tie, kurie ją girdėjo gyvai rugsėjo mėnesį.

Nesakau, kad visi žmonės, susidūrę su šia liga, reaguoja sąmoningai. Nenoriu idealizuoti žmonių sąmoningumo. Vis tik susidūrusiems ar dabar išgyvenantiems tokį periodą, o gal slaugantiems sveikstančius artimuosius, labai nuoširdžiai linkiu išminties, kantrybės, tikėjimo ir pagalbos iš šalies: gerų medikų, gerų žmonių šalia, gerų patarimų iš pasveikusių, gerų patirčių, gerai besiklostančių aplinkybių.

Vis susiduriu su informacija apie tai, kad sveikimo procesus (ar jų nebuvimą) stipriai lemia tai, kaip ir kokia pasakoma diagnozė, kaip medikas bendrauja su pacientu, ką pats pacientas kalba aplinkiniams ir pats sau, ką kalba jo aplinka.

Aš nuoširdžiai tikiu, kad sąmoningų, išmintingų gydytojų daugėja su kiekviena diena, kad jie vis dažniau žvelgia į žmogų kaip į visumą, o ne atskirų organų pilną mėsos maišą. Na, "tikiuosi", tiesą sakant, yra per silpnas žodis. Aš jaučiu tai. Aš matau tai. Nes tokių gydytojų - įvairių sričių - sutinku vis daugiau ir daugiau. Netgi medicinos studentų, kurie domisi ištarto žodžio ir vaizduotės galia - pastarąjį sykį jaunutę medicinos studentę, godžiai ieškančią daugiau informacijos, sutikau Kaune.

Žodis gydo, žodis žudo.

Renkasi tas, kurio lūpose šis galingas instrumentas.

Šiandieną, po vakarykštės pasaulinės kovos su vėžiu dienos, norėčiau juokais (na, anokie čia juokai) paskelbti gydančio žodžio diena. Ištarto ir neištarto. Visada galime bent jau mintyse palinkėti savo artimiesiems ir sau - sveikatos, jėgų, gyvasties. Jei galime tai padaryti garsiai, dar puikiau. O jei galime pasidžiaugti, kad mūsų artimasis tiesiog yra sveikas, žvalus, gražiai atrodo, yra ramus ir linksmas, kad mes irgi tokie pat - tai turbūt užvis didžiausia dovana. Kuria daugelis pamiršta pasidžiaugti, kol ją turi.

 https://www.facebook.com/ilze.butkute