www.DELFI.lt 2016 m. kovo 30 d. 06:30


Nuolat patiriamas stresas gali skatinti vėžio atsiradimą 

Psichologinis stresas – tai, ką žmogus jaučia patirdamas protinį, fizinį ar emocinį spaudimą. Nors šiek tiek psichologinio spaudimo kartkartėmis patirti yra normalu, didelį psichologinį spaudimą patiriantiems žmonėms ir jį patiriantiems dažnai gali kilti sveikatos – tiek fizinių, tiek ir psichologinių – sutrikimų.

Stresą gali kelti tiek kasdieniai įsipareigojimai ir rutininiai įvykiai, tiek ir neįprasti nutikimai, pavyzdžiui, pačiam žmogui ar jo artimajam diagnozuota liga, rašo cancer.gov. Kai žmonės jaučiasi nepajėgiantys susidoroti ar kontroliuoti pokyčių, kuriuos sukelia vėžys ar įprastinio gyvenimo veiklos, jie gali pulti į neviltį. Neviltis – tai veiksnys, neigiamai veikiantis vėžiu sergančių pacientų gyvenimo kokybę. Maža to, gili neviltis siejama su prastesniais gydymo rezultatais. Gydytojais ir slaugos darbuotojai įpareigojami vadovaujantis atitinkamomis taisyklėmis, įvertinti žmogų apėmusios nevilties mastą ir padėti su ja kovoti. Štai esminiai faktai apie stresą, kurį patiria su vėžiu kovojantys pacientai.

Kaip žmogaus organizmas reaguoja į stresą? Žmogaus organizmas reaguoja į fizinį, psichologinį ir emocinį spaudimą išskirdamas streso hormonus adrenaliną ir noradrenaliną, kurie kelia kraujospūdį, didina pulsą ir cukraus kiekį kraujyje. Šie pasikeitimai padeda žmogui veikti su didesne jėga ir greičiau, siekiant išvengti juntamo pavojaus. Atlikti tyrimai rodo, kad intensyvų ilgalaikį stresą patiriantys asmenys patiria virškinimo, vaisingumo, šlapinimosi sutrikimų, jų imuninė sistema nusilpusi. Be to, nuolatinį stresą patiriantys asmenys dažniau kamuojami virusinių infekcijų, pavyzdžiui, gripo, skundžiasi galvos skausmais, sutrikusiu miegu, depresija ir nerimu. Ar psichologinis stresas gali sukelti vėžį? Nors pripažįstama, kad stresas gali sukelti fizinės sveikatos sutrikimų, vis dėlto įtikinamų įrodymų, kad stresas gali sukelti vėžį, nėra. Vis dėlto egzistuoja tyrimų, kuriuose nustatytas ryšys tarp įvairių psichologinių veiksnių ir padidėjusios vėžio atsiradimo rizikos. Tenka pripažinti, kad sąsajų tarp psichologinio streso ir vėžio vis dėlto galima įžvelgti. Pavyzdžiui, stresą žmonės kartais malšina rūkymu, persivalgymu ar alkoholio vartojimu, o šie veiksniai savo ruožtu didina vėžio riziką. Tiesa, vėžiu sergančio asmens giminaičio rizika susirgti šia liga didesnė ne dėl streso, patiriamo dėl artimojo diagnozės, bet dėl paveldimumo. Kaip psichologinis stresas veikia vėžiu sergančius asmenis? Vėžiu sergantys pacientai susiduria su fiziniais, emociniais ir socialiniais ligos padariniais, kurie kelia stresą. Įtampą mažinančių rūkymu, alkoholiu ar mažesniu judrumu pacientų gyvenimo kokybė po vėžio gydymo prastėja, o efektyvias streso valdymo ir atsipalaidavimo technikas naudojantys vėžiu sergantys pacientai gali džiaugtis sumažėjusiu polinkiu į depresiją ir švelnesniais neigiamais pojūčiais, susijusiais su liga ir jos gydymu. Vis dėlto tenka pripažinti, kad nėra įrodymų, kad sėkmingas psichologinio streso suvaldymas didintų vėžiu sergančių asmenų išgyvenamumą. Tiesa, eksperimentiniai tyrimai liudija apie galimą psichologinio streso poveikį naviko augimui ir plitimui. Atlikti tyrimai rodo, kad atskirai nuo kitų pelių (atskirtis – stresą didinantis veiksnys) laikytų pelių su žmonių navikais vėžiniai dariniai buvo linkę augti sparčiau ir plisti (metastazuoti). Taigi tyrimai, atlikti su pelėmis ir laboratorijoje išaugintomis žmogaus vėžinėmis ląstelėmis, rodo, kad streso hormonas noradrenalinas gali skatinti angiogenezės ir metastazės procesus. Kitas tyrimas buvo skirtas krūties vėžiu sergančioms moterims, kurioms buvo taikomas chemoterapinis gydymas. Šių pacienčių paprašyta prieš ir po chemoterapijos vartoti beta adrenoblokatorių – vaistų, slopinančių tam tikrų streso hormonų veikimą. Beta adrenoblokatorių vartojusios moterys vėžio gydymą ištvėrė be atkryčių, t. y. sėkmingiau nei tos, kurios šio preparato nevartojo. Vis dėlto vertinant bendrą išgyvenamumą skirtumų tarp vartojusių šio preparato ir nevartojusių moterų nenustatyta. Nors vis dar nesurinkta pakankamai reikšmingų įrodymų, patvirtinančių tiesioginę streso įtaką vėžio gydymui, yra duomenų, liudijančių, kad vėžiu sergančius pacientus gali apimti beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmas, kai stresas tampa viską apimančiu. Nors veikimo mechanizmas nėra aiškus, teigiama, kad ši reakcija susijusi su didesniu mirtingumu. Gali būti, kad beviltiškumą ir bejėgiškumą patiriantys pacientai nėra linkę gydytis, kai suserga, nutraukia gydymą anksčiau laiko arba nepaiso sveiko gyvenimo būdo rekomendacijų, o tai dažniausiai ir tampa ankstyvos mirties priežastimi. Kaip vėžiu sergantys asmenys gali susidoroti su psichologiniu stresu? Emocinė ir socialinė parama gali padėti pacientams suvaldyti psichologinį stresą. Tokia parama gali padėti mažinti depresiją, nerimą ir su liga bei gydymu susijusius pacientams pasireiškiančius simptomus. Štai metodai šiems rezultatams pasiekti: atsipalaidavimo, meditacijų ar streso valdymo mokymai; konsultacijos ar terapija; šviečiamojo pobūdžio paskaitos vėžio tema; užsiėmimai socialinės paramos grupėse; medikamentinis depresijos ar nerimo gydymas; mankšta. Dalis vėžio gydymo specialistų rekomenduoja tirti visus pacientus, kuriems nustatoma vėžio diagnozė, dėl reakcijos į patiriamą stresą dar gydymo pradžioje. Taip pat rekomenduojama pakartotinai vertinti pacientų psichologinę būklę kritiniais gydymo periodais. Sveikatos priežiūros specialistams prieinama daugybe būklės įvertinimo priemonių siekiant nustatyti, ar pacientas sugeba susidoroti su emocijomis. Jei nustatoma, kad vėžiu sergančiam asmeniui reikia pagalbos, jis turi būti siunčiamas pas psichologą, psichiatrą ar socialinį darbuotoją.

 

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/gyvenimas/grozis_ir_sveikata/nuolat-patiriamas-stresas-gali-skatinti-vezio-atsiradima.d?id=70779584

 Psichologo žodis

Gyventi su vėžiu

Sandra Birbilaitė                                                                                                                     psichologė

Onkologinės ligos diagnozė visada trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nėra žmogaus, kuris būtų tam pasirengęs. Tad nieko keista, kad tai išmuša iš vėžių – kankina nežinomybė dėl ateities, galvoje knibžda šimtai klausimų: kaip gyvensiu toliau?, ar pasveiksiu? ar sugebėsiu ištverti gydymą? Tai normali reakcija. Būtų keista, jei ištikus tokiai nelamei nesielvartaurumėte, negalvotumėt apie griūvantį gyvenimą, ateities planus.

Jausmus, kurie apima žmogų, išgirdusį vėžio diagnozę, galima skirstyti į keletą tarpsnių: pirmiausia ištinka šokas ir (arba) netikėjimas, paskui neigimas, pyktis, derybos, depresija, o galiausiai – susitaikymas.

Sužinojus, kad sergate vėžiu, ar kitą negerą žinią (kad liga atsinaujino, tyrimai blogi), jus greičiausiai ištiks šokas. Nenorėsite tikėti tuo. Dažnai girdžiu sakant, kad išgirdę diagnozę žmonės netiki, kad tai vyksta su jais, mano, kad tik baisus sapnas, kad jie tuoj nubus, ir vėl viskas bus kaip anksčiau. Šoką išgyvenantis žmogus dažniausiai girdi tik negatyvų informacijos srautą, nekreipia dėmesio į tai, kad su liga galima gyventi, kad ją galima ne tik pristabdyti, bet ir įveikti.

Praėjus šokui, užklumpa panika. Žmogus ima blaškytis. Gudrioji psichika, gindamasi nuo baisios žinios, naudoja apsauginę reakciją – neigimą: žmogus netiki diagnoze, netgi stengiasi gyventi kaip iki tol, vengia bet kokių priminimų apie ligą. Taip ta baisi žinia lyg ir atitolinama. Žmogus supranta, kad susirgus onkologine liga gyvenimas nebebus toks kaip anksčiau, reikės keistis, kaip nors prisitaikyti, bet tuo pat metu neapleidžia mintys, kad tai galbūt netiesa, kad gydytojai suklydo ir nėra taip blogai, kad įvyks koks nors stebuklas ir situacija pagerės. Bet pamažu neišvengiamai tenka susitaikyti su realybe.

Jeigu jums sunku patikėti išgirsta žinia, pamėginkite susirinkti kuo daugiau informacijos apie savo ligą, jos gydymą ir jo nepageidaujamus poveikius. Informacija padės jaustis saugiau, labiau apsitikėsite savimi. Be to, pradėjusi gydytis sutiksite ne vieną moterį, jos papasakos, kas jūsų laukia, paguos ir nuramins. Patikėkite, geranoriškas likimo draugių bendravimas padeda greičiau sveikti ir normaliai gyventi.

            Dar viena bėda – praėjus pirmam šokui, gali užklupti pyktis. Kaltinsit Dievą, likimą, save (kažką darėt ne taip!), pyksit ant gydytojų, kad galbūt ko nors laiku nepastebėjo, kad nesugeba padėti ir išgydyti, pyksit ant aplinkinių – nes jie nesupranta jūsų bėdos, nemoka bendrauti. Ir dėl to, kad jie sveiki, o jūs sergate. Pyktis – vienas iš etapų, kuriuos tenka pereiti, kad susitaikytum su liga. Vis dėlto svarbiausia atsakyti į tą kankinamą klausimą : „Kodėl?“ Reikia suvokti esamą situaciją, kad ir kokia neteisinga ji tuo metu atrodytų. Jei atsakymo nerandama, galima labai ilgai įstrigti pykčio gniaužtuose, gal net suvisam. Vienas galimų atsakymų – tiesiog taip kartais ima ir nutinka. Net patiems geriausiems, tauriausiems ar švelniausiems žmonėms. Nereikia nieko kaltinti. Ir nieko negali padaryti – nei jūs, nei kas nors kitas dėl to nekaltas.

            Nugalėjus pykti, leidžiamasi į derybas – mėginama sudaryti sandorį su Dievu, likimu, gydytojais ar pasąmone: jei aš elgsiuosi tinkamai, viskas bus gerai. Tuo laiku jums gali kilti minčių išbandyti alternatyvius gydymo būdus, kreiptis į žiniuonis, būrėjus –bet ką, kas lengvu žodžiu garantuotų šimtaprocentinį pasveikimą. Bet nepamirškite, – nors jūsų gydytojas nežada to, ko negali, jis yra svarbi komandos dalis kovojant su jūsų liga, todėl tarkitės su juo. Šiame etape svarbiausia nepakenti sau, o pakenkti galima, net netyčia. Derybos su savimi padeda suvokti skaudžią tiesą – niekas negali mums duoti jokių saugumo garantijų. Svarbu Suvokti, kad galima išmokti gyventi ir džiaugtis gyvenimu net sunkiausiose situacijose.

Galiausiai vis tiek tenka suvokti, kad viskas nėra taip paprasta ir kad pasveikimo išsiderėti nepavyks. Tada apima depresija. Prislegia liūdesys, įsisąmoninimas, kad bėda vis dėlto ištiko, ir reikia su tuo susitaikyti. Gaila ankstesnių gyvenimo vizijų, žlugusių planų, vilčių. Visų pirma reikia suprasti, kad tai laikina.. Ištvėrusios šį laiką, pamatysite savo gyvenimą visai iš kitos pusės.           

Po depresijos neišvengiamai ateina susitaikymas. Tai nereiškia, kad pasiduodate ir nebesidžiaugiate gyvenimu. Tiesiog priimate esamą situaciją, suvokdama, kad ir taip galima gyventi, ir gyventi gražiai. Kai susitaikoma su liga, šiltėja santykiai su šeimos nariais, atsiranda didesnis bendrumas, noras kartu kovoti su užklupusia bėda. Tada liga jau nebėra didžiausia bėda, ji tampa tik viena gyvenimo dalių – tokia pati kaip darbas, tarpusavio santykiai, kūryba, poilsis ir t. t. Va dabar galima iš naujo įvertinti savo gyvenimo planus, realias galimybes, vėl imtis džiaugsmo teikiančios veiklos, atrasti prasmę to, ką patyrėte prieš susirgdama.

 Svarbiausia nekaltinkite savęs. Galite kaltinti užterštą Lietuvos orą, Černobylio atominės elektrinės avariją, stresą keliantį darbą, kamščius gatvėse ir kt. Tik ne save. Tai ne jūsų kaltė. Susirgote ne dėl to dėl to, kas esate vienokia ar kitokia, ne dėl tam tikrų asmeninių savybių, ne dėl to, kaip mąstėte ar mąstote. Patikėkite, atlikta daugybė mokslinių psichologinių tyrimų, bet iki šiol dar nepavyko rasti sąsajų tarp žmogaus asmenybės ir onkologinės ligos.

Bet tyrimai parodė, kad bejėgiškumo, beviltiškumo jausmas gali trukdyti sveikti. Bejėgiškumas apima, nes vėžio diagnozė suvokiama kaip nuosprendis, pralaimėjimas. Kažkodėl manoma, kad ši liga nėra, tad jums gali atrodyti, kad nuo šio akimirkos viskas bus tik blogiau, kad nieko gero daugiau gyvenime nesulauksite. Nepasiduokite šiam jausmui. Nevilčiai pasidavę žmonės gali atsisakyti gydymo, tada organizmas nebe taip aktyviai priešinsis ligai. Nepainiokim liūdesio, kuris ištikus tokiai nelaimei visai natūralus, su bejėgiškumo jausmu, negalvokite, kad liga iš jūsų atėmė visą gyvenimo džiaugsmą, kad niekada jau gerai nebebus. Jei negalite atsikratyti blogų ir slegiančių minčių, prašykite psichologo pagalbos – jis tikrai padės rasti išeitį iš sunkios situacijos.

 

Sergant vėžiu gali būti sunku atvirai bendrauti. Gali būti, kad savo neigiamus jausmus (baimę, pyktį, neviltį) jūs slepiate tiek nuo specialistų, tiek nuo artimųjų ir draugų, nes bijote, kad jie gali nusigręžti nuo jūsų, nes žmonės vengia neigiamų emocijų, jų bijo. O gal tiesiog nenorite savo neigiamomis emocijomis kankinti aplinkinių, nenorite jų liūdinti? Bet neišreikštos, užgniaužtos emocijos neleidžia prisitaikyti prie pasikeitusios gyvenimo situacijos. Jeigu su niekuo neaptarsite savo baimių, jos tik didės, jei stengsitės jas išstumti ir apie jas negalvoti, jos primins apie save kitais būdais – sapnais, nemaloniais pojūčiais, galvos skausmais, susierzinimu ir kt. Išsakykit neigiamus jausmus ir mintis – tada galėsite dar sykį pergalvoti tai, kas vykstą jūsų gyvenime, adekvačiau ir realiai įvertinti dabartinę situaciją, priimti svarbius sprendimus ir planuoti veiksmus. Bet jei tai nepadeda, ieškokite informacijos, planuokite savo gyvenimą.

           Taigi, visada įsiklausykite į savo poreikius. Jei susikaupė daug jausmų, pasidalinkite jais su tais, kurie klausosi. Netikėkite tais, kurie sako: negalima verkti, turi mąstyti pozityviai, negalima liūdėti, – dažniausiai taip kalba tie, kurie nemoka ir nežino, kaip reaguoti į neigiamus jausmus. Kalbėkite su tais, kurie jūsų klausosi – nesvarbu, ar šeimos narys, ar draugas, ar psichologas, ar tą pačią bėdą išgyvenęs žmogus. Nepamirškite: kai dalinamės džiaugsmu – jis didėja, kai dalinamės skausmu – jis mažėja.

 

Gydantis gali būti labai sunku planuoti gyvenimą, nes nežinome, kas laukia ateityje. Tuo labiau ir pats gydymas (chemoterapija) gali būti nemalonus ir reikalaujantis daug valios pastangų. Įsivaizduokite, kad dabartinis jūsų gyvenimo etapas panašus į vairavimą naktį per tirštą rūką, kai tegalite matyti tiek, kiek apšviečia žibintai, – bet juk ir taip galima pasiekti kelionės tikslą. Kai būna labai sunku, sutelkite dėmesį į tai, kas svarbiausia yra šiandien, reikia išbūti šią dieną. Ilgalaikis tikslas – rytojaus diena, o planuoti reikia šią dieną.

 

O dabar paprašysiu jūsų suskaičiuoti iki 28 milijonų. Labai daug? Praktiškai neįmanoma? Bet tiek pasaulyje yra žmonių, kuriems buvo diagnozuotas vėžys ir kurie iki šiol gyvi. Tai gal tikėkime gydytojais, turėkime vilties ir tapkime viena iš tų 28 milijonų?