Sėkmės istorijos

Vėžį įveikusi Z. Zamžickienė: „Į mane žiūrėjo kaip į mirtininkę“ 

Mirties nuosprendį įmanoma atšaukti, net jeigu jį paskelbė pati klastingiausia liga. „Aš esu gyvas įrodymas, kad galima įveikti net ir vėlyvos stadijos vėžį. Man padėjo didelė valia, tikėjimas, puikūs gydytojai ir, žinoma, vaistai“, – atvirai kalbėjo žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė (57 m.).

Prieš trejus metus diagnozuotas kiaušidžių vėžys pasitraukė, o šiandien Z.Zamžickienę galima vadinti šia liga susirgusių moterų advokate. Teisininko išsilavinimą turinti vilnietė siekia, kad gydymą biologiniais vaistais gautų visos pacientės, kurioms jo reikia. Mat šis gydymo metodas kiaušidžių vėžiu sergančioms moterims nekompensuojamas.

Pokalbis su Z.Zamžickiene – apie gyvenimą, kai ligoninė tampa namais, o chemoterapijos kursas dovanoja ne baimę, o džiaugsmą ir kai geras žodis yra ne mažiau galingas nei patys brangiausi vaistai.

– Ką tik suėjo treji metai, kai buvote pažymėta onkologinės ligos ženklu. Kaip jautėtės tuomet ir kaip jaučiatės dabar?

– Neįmanoma apsakyti jausmo, kai išgirsti tokią negailestingą diagnozę. Kiaušidžių vėžys, vėlyva stadija.  Atrodė, kad po kojomis žemė prasivėrė. Į mane kiti žiūrėjo kaip į mirtininkę.

Buvau pirmoji giminėje. Iš tolimesnių giminių kažkas sirgo, bet tai buvo daug vyresni žmonės. O man buvo 54-eri. Nė karto nebuvau rimtai sirgusi. Prieš akis – daug planų, daug darbų.

Paklausiau gydytojų, koks mano likimas. „Jūsų laukia ilgas gydymas“, – atsakė man. Taip ir buvo. Pusantrų metų gydžiausi. Antra tiek jau praėjo, kai atsisveikinau su gydytojais. Tik kartais nuvažiuoju pasitikrinti. Dabar laukia įprasti tyrimai, bet tikiu, kad viskas bus gerai. 

Bet jei anksčiau nekreipdavau dėmesio į organizmo siunčiamus signalus, dabar, vos tik pajutusi bent mažiausią skausmą, iš karto įsiklausau – o jeigu vėl kas nors negero?

– Koks buvo jūsų kelias sveikimo link? Kas labiausiai padėjo?

– Vėžiu susirgęs žmogus jaučiasi bejėgis kaip naujagimis. Turbūt panašiai jaučiasi žmonės, kurie pasmerkiami sušaudyti. Ir tuomet viskas tampa labai svarbu – tave gydantys gydytojai, supantys žmonės, tinkama informacija ir dar daugybė kitų dalykų.

Pirmiausia turėčiau dėkoti likimui už tai, kad atsidūriau Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų ginekologų Viliaus Rudaičio, Violetos Poškienės, chemoterapeutės Skaistės Tulytės globoje.

„Vėžys nėra mirties nuosprendis. Tik nelaidokite savęs“, – sakė jie man. Pasičiupau tą mintį ir nepaleidau. Nutariau, kad nelaidosiu savęs.

Ištvėriau dvi chemoterapijas prieš operaciją, dar penkias – po jos. Dėkoju Dievui, kad mano organizmas nebuvo nualintas jokių ligų ar vaistų, todėl jis normaliai reagavo į chemoterapiją, kuri, kaip žinoma, naikina ne tik vėžines, bet ir sveikas ląsteles.

Iš šalies gali pasirodyti keistai, tačiau kiekvieną vaistų dozę priimdavau kaip žingsnį pasveikimo link, nors nebuvo lengva ją priimti fiziškai. Praėjus trims savaitėms, kai reikėdavo leisti kitą dozę, į ligoninę vykdavau su nauja viltimi – tai dar vienas žingsnis į priekį. 

Nusimindavau, jeigu kraujo rodikliai būdavo pablogėję, ir gydytojai atsisakydavo taikyti chemoterapiją.

Paskutinio chemoterapijos kurso neskyrė dėl blogų kraujo rodiklių. Man liko vienintelė galimybė – biologinė terapija.

Šiais vaistais gydžiausi metus. Palyginti su chemoterapija, buvo labai lengva. Į procedūrą vykdavau kaip į šventę – žinojau, kad gausiu vaistų, dėl to sveiksiu ir sumažės vėžio atsinaujinimo tikimybė.

Noriu pabrėžti: vaistų poveikis yra ne tik biologinis poveikis organizmui. Ligoniui tai didžiulė psichologinė parama. Kai žinai, kad tave gydo vaistais, mažinančiais vėžio atsinaujinimo tikimybę, jautiesi daug tvirčiau. Tikėjimas ir tvirtybė padeda sveikti, tačiau jos labai trūksta onkologiniams ligoniams.

Kita vertus, ir tyrimai rodo, kad šie vaistai prailgina moters gyvenimo trukmę arba leidžia ligai atsitraukti. Todėl labai sunku suprasti, kodėl biologinė terapija tapo neprieinama? Kodėl ji nekompensuojama?

– Vadinasi, jeigu būtumėte susirgusi ne prieš trejus metus, o dabar, biologinės terapijos negautumėte? Ir kažin ar dabar kalbėtumės čia, jūsų kabinete?

– Tuomet, kai susirgau, šių vaistų Valstybinė ligonių kasa skirdavo pagal gydytojų prašymus. Jais buvo gydoma ne viena moteris, kuriai nustatyta vėlyva kiaušidžių vėžio stadija. O dabar tokios galimybės neturi niekas. Šie vaistai neskiriami ir nekompensuojami.

Net nežinau, kaip pasakyti diplomatiškiau, tačiau tai yra žiauru. Kai šių vaistų kompensavimo klausimas buvo svarstomas prieš metus, valdininkai atsakė taip: „Terapinė šių vaistų nauda abejotina.“

Aš esu akivaizdus įrodymas! Gyvenu, dirbu gana įtemptą darbą, jaučiuosi sveika ir energinga. Gyvenu tik dėl to, kad buvau gydoma šiais vaistais. 

Per tą laiką, kai šių vaistų tapo neįmanoma gauti, galėjo gyventi dar kelios ar keliolika moterų.

Teisėjas, priimdamas sprendimą įkalinti nusikaltėlį, įsivaizduoju, irgi drebančia ranka pasirašo nuosprendį. Tačiau mirties nuosprendis ligoniams parašomas lengva ranka: „Neskirsime vaistų, nes jų nauda abejotina.“

Jei sakoma, kad neva nėra pinigų, tuomet kam kompensuoti chemoterapiją? Kam gydyti ir sustoti pusiaukelėje? Nebus chemoterapijos – žmonės greičiau numirs. Jeigu viena ranka suteikiate žmogui viltį pradėdami jį gydyti, kodėl kita ranka atimate?

Žinau, kad ne visoms pacientėms tinka šie vaistai. Bet jeigu tinka – jie išgelbėja gyvybę. Gydydamasi jais galėjau dirbti, dėl jų neslinko plaukai, nors jutau kitokį šalutinį poveikį – skaudėjo kojas, kilo kraujospūdis.

– Dirbote net ir gydydamasi? Ar kolegos žinojo, kad sergate?

– Net ir gydydamasi chemoterapija eidavau į darbą – tiksliau, atšliauždavau. Taip nutiko, kad tuomet pagal įstatymus manęs niekas negalėjo pavaduoti.

Kartais pasiimdavau nedarbingumo pažymėjimą, kartais dirbdavau, nelygu, kaip jausdavausi. Pati spręsdavau, kaip elgtis.

O iš pradžių, kai susirgau, nutariau: esu institucijos vadovė, jeigu apie ligą nepasakysiu kolektyvui, tai sukels nerimą, spėlionių. Dėl to sukviečiau bendradarbius ir pasakiau, kas man yra.

Man tekdavo lankytis Seimo posėdžiuose, bendrauti su Seimo nariais.  Jeigu negalėdavau dalyvauti, pasakydavau atvirai, kad gydausi, sergu sunkia liga.

– Ar nepajutote atskirties tarp ligonių ir sveikųjų pasaulio? Ar nebuvo sunku priimti užuojautą? Vis sakote: „čia“ ir „ten, ligoninėje“, tarsi tai būtų dvi atskiros stovyklos.

– Turbūt visus ligonius apima toks pat pojūtis: susirgus gyvenimas bėga ten, ligoninėje. Tarkime, eidavau gatve su peruku ar skarele ant galvos ir pagaudavau save svarstančią: „Čia visi sveiki, tik aš viena ligonė.“ O dabar pagaunu kitą mintį: „Turbūt kas nors taip pat eina gatve ir mąsto: „Visi sveiki, tik aš vienas sergu.“

Į ligoninę eidavau kaip į namus. Ten visi tokie pat, visi tave žino, supranta, pažįsta.

Sugrįžus iš ten čia sunku rasti savo vietą. Net kolegos, pažįstami bijodavo paklausti, kaip aš jaučiuosi?  Suprantu – jiems nedrąsu. Dažnai pati pradėdavau pasakoti nenorėdama, kad esantys šalia pasijustų nejaukiai.

Apie širdies ligas pas mus kalbama, o apie vėžį kalbėti dar nedrąsu, nes gyva mintis: jei susirgai, vadinasi, esi mirtininkas.

– Vadinasi, ligonis ligonį geriau supranta? Ar bendravimas su kitais įkvepia vilties? Ar atvirkščiai – žlugdo verkšlenimais?

– Nebuvo nė minutės, kad patikėčiau, jog mirsiu, kad nepasveiksiu. Žinoma, būdavo liūdnų minčių, tačiau tikėjimo nepraradau. Ir kitus įkvėpdavau.

Gal tik po to, kai gydytojai konstatavo, jog esu sveika, susiėmiau už galvos ir suvokiau, per ką perėjau.

O tuo metu turėjau būti stipri. Namuose – trys vyrai. Nors sūnūs suaugę, visi vyrai atrodė už mane silpnesni.

Į visas chemoterapijas eidavau viena – nenorėjau, kad mane lydėtų artimieji.  Man vienai užteko to, ką ten patirdavau, ką matydavau, – kam tai matyti ir mano artimiesiems? Jie juk man nepadėtų, tik kankintųsi. Jų pagalba man buvo reikalinga namuose – visi trys stengdavosi mane kuo nors sudominti, suteikti optimizmo.

Ir ligonių sutikau įvairių. Jaunesni, kiek pastebėjau, turi daugiau optimizmo, jie labiau kovotojai. O vyresnės moterys atsisėsdavo ant lovos ir liūdnai linguodavo susitaikiusios su mintimi, kad lieka laukti tik mirties.

Ligoniai labai pažeidžiami, jiems trūksta pozityvių dalykų. Kabinasi kiekvieno šiaudo ir palūžta išgirdę bet kokią negatyvią informaciją.

Aš ir pati tai patyriau. Kaip ir visi, susirgusi kritau į informacijos internete paieškas, ir ką radau? Straipsnį, kad man liko gyventi dvi savaitės.

Kol esi sveikas, tokia neigiama informacija neveikia, bet kai sergi, blogas šleifas driekiasi dar dvi dienas. Sergantis žmogus – tarsi vaikas. Jau geriau aplinkiniai meluotų ir sakytų, kad viskas bus gerai. 

Man širdis atsigaudavo, kai užtikdavau ką nors teigiamo, laimingą istoriją.

Dar labai svarbu, kad ligonius pasiektų informacija apie galimybes gydytis. Kad jie neklaidžiotų rūke, kad žinotų, kokią pagalbą gali gauti iš valstybės. Aš pati tos informacijos negavau.

Jeigu gydytoja man nebūtų pasakiusi apie biologinę terapiją, apie ją turbūt būčiau nesužinojusi. Tačiau gydytojams taip pat labai reikia pagalbos.

Nuo septynių ryto iki aštuntos vakaro – nuolatinis ligonių srautas. Operacijos, konsultacijos, administracinis darbas, dokumentų tvarkymas. Ir jie dar suranda laiko žmogiškai pabendrauti!

Supratau, kaip tokiose vietose reikalingas psichologas – jis turi būti su gydytoju ir su ligoniu, kuriam išgirdus vėžio diagnozę, kaip sakiau, po kojomis prasiveria žemė.

– Ką patartumėte moterims, kurios jaučiasi sveikos?

– Prisipažinsiu – buvau bailiukė. Gerai jaučiausi, ir vis atsirasdavo, atrodytų, svarbesnių reikalų nei nueiti pas gydytoją. Kai esi užsivertęs darbais, pasinėręs į kitus reikalus, tavo daktaras atrodo taip toli. 

„Kada nors nueisiu“, – pažada sau kiekviena. Tad noriu palinkėti, kad tas „kada nors“ būtų šiandien ar rytoj.

Kiaušidžių vėžys yra klastingas: kai yra pirmos stadijos, nepasireiškia jokiais požymiais. Bet jeigu atsitinka taip, kaip man, – patarčiau nepulti į kraštutinumus ir pasitikėti gydytojais. 

Nenurašyti savęs ir nelaidoti, nesėdėti ir jokiu būdu nelaukti tos dienos, kai mirsi.

– Ne vienas vėžiu susirgęs ligonis pripažino, kad ši diagnozė gyvenimą nuspalvina kita spalva. Kaip liga pakeitė jus?

– Dabar nebekreipiu dėmesio į piktus užgauliojimus, kurių netrūksta mano darbe.  Anksčiau į juos reaguodavau jautriai, dabar stengiuosi žiūrėti su humoru. Nes manau, jog tie žmonės nevertina to, ką turi.  Ir suprantu, kad tai ne mano problema, o jų.

Gyvenu visuomenėje, kurioje yra visokių žmonių. O juk svarbiausia, kad gyvenu!

Neseniai lankiausi Romoje. Visą kelionės laiką lijo. Iki ligos turbūt būčiau dėl to niurzgėjusi. Bet man buvo labai gera, nes aplink buvo daug gerų jausmų, žodžių, minčių.

Kai tiek gėrio aplink, joks lietus nepajėgus to sugadinti.

Straipsnis publikuotas "Lietuvos ryto" sveikatos priede

http://sveikata.lrytas.lt/ligos-ir-gydymas/vezi-iveikusi-z-zamzickiene-i-mane-ziurejo-kaip-i-mirtininke.htm

Atradusi brastą...

Buvusi Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ pirmininkė, poetė Dalia BIELSKYTĖ, prieš 17 metų įveikė sunkią ligą. Dalia išleido tris poezijos knygas ir labai daug padarė, kad tautiečiai mažiau bijotų žodžio „vėžys“.

Skubėjo gyventi 
Taip Dalia apibūdino savo antrąjį dešimtmetį. Tarsi nujausdama sunkią ligą, vos 17-os susilaukė dukrelės, po trejų metų – ir antros. Dabar Ievai Marijai 24-eri, Ugnei Danielei – 21-eri. 
Pasak Dalios, jos nebuvo netyčiukės. Ji svajojo apie motinystę kaip apie gyvenimo esmę. Nors su dukrų tėvu pasuko skirtingais keliais, tačiau liko gerais draugais, pagalbininkais džiaugsme ir varge. 
Tą gyvenimo etapą Dalia apibūdina kaip labai staigų posūkį. Dukrelės reikalavo daug dėmesio, gyvenimas jų ritmu brėžė tiesų maršrutą, kuriuo privalėjo eiti ir ėjo su džiaugsmu. Dalios noro ieškoti savęs artimieji nesmerkė, tėvai padėjo auginti anūkes. Grįžę iš darbo išleisdavo jauną mamą ne tik studijuoti piešimo, bet ir pasižmonėti. Augindama dukras, Dalia ruošėsi stoti į Dailės akademiją, dirbo, net įsteigė privačią įmonę.

Liga pasireiškė nuovargiu
Daliai buvo tik 24-eri, kai prasidėjo nepaprastas nuovargis. Rytais būdavo sunku atsikelti, paprasčiausia veikla virto sunkenybe. „Kokia aš tinginė – gulėčiau ir gulėčiau“, – graužė save ir iš paskutiniųjų bandė nugalėti „tingulį“. 
Tada liga pasireiškė kitaip – staigiu peršalimu, karščiavimu, skauduliu ant veido, opomis ant pėdų, smulkiomis mėlynėmis ant viso kūno. Šie simptomai privertė kreiptis į gydytoją. Patikrinę keletą versijų (gal diabetas?), gydytojai nustatė gąsdinančią diagnozę – ūmi mieloblastinė leukemija. Kraujo vėžys.
Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Hematologijos skyriuje prasidėjo intensyvus gydymas. Pasiekus remisiją, pradėta svarstyti kaulų čiulpų transplantacijos galimybė. Tokios operacijos Lietuvoje dar nebuvo atliekamos, o užsienyje – nekompensuojamas. Taigi vilties, kad pavyks, buvo mažai. Juolab, kad Lietuvoje dar nebuvo negiminingų kaulų čiulpų donorų registro, o Dalia teturėjo vienintelę seserį. Tikimybė, kad ji bus tinkama donorė, buvo maža, tačiau buvo nutarta ją išbandyti. Sesuo Eglė net nesuabejojo – norėjo išgelbėti jaunėlę sesutę ir buvo viskam pasiryžusi.

Išimtinis finansavimas
Čia prasidėjo stebuklai: Vilniaus Santariškių klinikose atlikus tyrimus paaiškėjo, kad sesuo idealiai tinka būti donore. Tai suteikė vilties gauti išimtinį finansavimą. Titaniškomis artimųjų ir gydytojų pastangomis buvo gautas valstybės finansavimas, ir seserys išvyko į gyvybės ir mirties kelionę: į Lenkijos Sileziją, priekalnes, kur tarp šachtų stovi vilties namai – Katovicų Kaulų čiulpų transplantacijos klinika.
Čia Dalia buvo pirmoji pacientė iš Lietuvos. Kelis mėnesius jai teko praleisti visai izoliuotai – specialioje sterilioje palatoje, į kurią įleidžiamos tik slaugytojos ir gydytojai su baltais chalatais, pirštinėmis, kaukėmis ir guminiais batais. Su jais Dalia kurį laiką net negalėjo susikalbėti, nemokėjo lenkiškai. Komunikabiliai moteriai tai buvo kančia. Todėl per dešimtį dienų su skolintais žodynais ji prabilo lenkiškai.

Osvencimo kankinė?
„Nors galėjau kalbėti telefonu ir net matyti sesę per televizorių palatoje, ilgesys ir vienatvė, negalėjimas prisiglausti prie gyvo žmogaus kankino sunkiau nei liga ir gydymas“, – pasakojo Dalia. Vienintelis pažįstamas žmogus, kuris galėdavo ją aplankyti, buvo dabartinis VUL Santariškių klinikų Kaulų čiulpų transplantacijos ir intensyvios chemoterapijos skyriaus vedėjas Igoris Trociukas, stebėjęs transplantaciją ir ruošęsis tokio skyriaus steigimui. 
Tas laikas buvo sunkiausias. 180 cm ūgio moteris svėrė vos 45 kilogramus, buvo labai išsekusi. „Mūsų Osvencimo kankinė“, – juokavo lenkai gydytojai, lankydami po chemoterapijų nuplikusią pacientę, iš kurios „tebuvo likusi vien nosis ir akiniai.“

Literatūrinė terapija
Dar būdama sveika Dalia daug rašė, tačiau neteikė tam reikšmės. O susidūrus su liga literatūra pasirodė esanti rimta pagalba. Dalia ir jos sesuo Eglė skaitė, ką galėjo, prašė artimųjų siųsti knygas (grįžtant jų „biblioteką“ teko išsiųsti atskira siunta – netilpo į automobilį). Vienatvės valandas, bėgdama nuo rezignacijos, Dalia aukojo ne ligai, o kūrybai. Eilėraščiai, laiškai, esė tapdavo nesibaigiančių seserų pokalbių temomis. 
„Rašėme ir skaitėme kartu. Atrodė, kad popieriuje parašyti žodžiai yra svarbūs kaip oras – kol jų turime, tol gyvensime“, – prisiminė moteris.

Artimųjų ir draugų palaikymas
Pasak Dalios, grumtis su liga labai padeda artimųjų, draugų palaikymas. Lenkijoje ji gaudavo krūvas laiškų. Katovicų klinikos vadovas pratarė visą gyvenimą negavęs tiek laiškų, kiek ji per porą mėnesių. 
„Aš turėjau dėl ko gyventi. Mane mylėjo, manęs laukė. Dukros, tėvai, draugai – visi buvo kartu. Žinau, kad Lietuvoje užsakinėjo mišias, meldėsi už mane... Kartą mano mėgstamo Klaipėdos baro lankytojai surašė po kelis sakinius ir išsiuntė į Lenkiją. Kai kuriuos jų pažinojau, kai kurių – ne, tačiau gavusi tą laiškelį pajutau vilties dvelksmą – ten dar esu gyva, vadinasi, sugrįšiu. Iš Lenkijos parsivežiau keturias dėžes laiškų. Tiek pat ir pati parašiau“, – pasakojo Dalia.
Grįždama po transplantacijos ji nesijautė sveika. Turėjo raštą, kad be eilės praleistų per sieną. Jo neprireikė – pasienietis, vos užmetęs akį pro langą, ėmė skirstyti mašinas, kad jų automobilis pravažiuotų.

Aš sveika, viską galiu
Po kaulų čiulpų transplantacijos Dalią tiesiog persekiojo ligos. Prie durų stovėjo krepšys, paruoštas į ligoninę, kad pablogėjus sveikatai nereikėtų gaišti. Nuolatiniai apsilankymai pas gydytojus, kraujo patikros tęsėsi dar ketvertą metų. Tačiau laiką ji leido turiningai – baigė studijas Klaipėdos universitete, dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, rašė straipsnius, organizavo renginius. 
Dalios gyvenimo būdas nebuvo niekuo ypatingas, ji nelaikė savęs ligone, tarsi neigė laikiną neįgalumą ir kartojo sau: „Aš sveika, aš viską galiu.“ Tol kartojo, kol pati patikėjo ir... pasveiko. Maždaug po penkerių metų tai patvirtino ir gydytoja hematologė – esi tokia pat sveika, kaip ir mes visi.

Stengėsi padėti kitiems
Pajutusi aplinkinių pagalbą, moteris panoro grąžinti savotišką skolą. Paraginta šviesaus atminimo Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ pirmininkės J.Dvareckienės, sutiko pusmetį padirbti Klaipėdoje. 2008 m. Dalia buvo išrinkta bendrijos pirmininke (bendrijos vadovai keitėsi tik pirmtakui mirus). 
Jos viltis, kad kažkas ją pakeis anksčiau, negu ateis mirtis, išsipildė po ketverių metų. Pernai D.Bielskytė su draugėmis Ieva Kašauskaite ir Rasa Martens įsteigė onkologinių pacientų asociaciją „Onkologija.lt“. Vadovavo jai metus, o šiemet vairą perdavė Ievai.

Žvilgsnis į ligą
Moteris įsitikinusi, kad sunkiai susirgus svarbiausia – nepasiduoti. Norėti pasveikti, o jei nelemta – gyventi kiek Dievo duota, tačiau gražiai, oriai. Tai labai priklauso nuo žmogaus vidinės šviesos. 
„Mano gijimas – jauno žmogaus patirtis. Aš tiesiog aklai mojavau kalaviju ir buvau įsitikinusi, kad kovoju. Gal ir kovojau. Bet ką aš daryčiau šiandien, vėl sutikusi mirtį? Nežinau. Gal tik pagarbiai priklaupčiau ir padėčiau galvą po jos švitria dalgele? Metams bėgant darausi vis atlaidesnė žmonėms, kurie neturi savyje ugnies, galinčios sutirpdyti mirties ledkalnį“, – sako Dalia.
Jos gyvenime viskas nutiko tarsi be jokių pastangų, labai natūraliai: norėjo gyventi ir kabinosi. O tie, kas nebenori – pasiduoda ligai: „Tokių pacientų akys užgęsta daug anksčiau, nei sustoja širdis.“

Moralinė higiena
Pasak Dalios, žmogui reikia mokytis ir gyventi, ir mirti. Nors mokėjimas gyventi, regis, yra ta moralinė higiena, kuri išmoko ir mirti. Juk nė vienas su saule negyvensim: „Gal skamba paradoksaliai, bet sudėtingose situacijose labai svarbu turėti motyvą – dėl ko gyveni? Ne visiems užtenka paprasto – NORIU.“
Moteris tvirtina, kad medicina dabar yra labai pažengusi. Šiandien pagydomos tos vėžio rūšys, kurios prieš dvidešimtmetį kartais net nebūdavo diagnozuojamos. Ir čia jau atsiveria kovos laukas – reikia siekti, kad kiekvienas pacientas gautų geriausią įmanomą gydymą. Be šiuolaikinės diagnostikos ir modernaus gydymo, vėžys labai greit vėl pavirstų į „gumbą“, „rožę“, „mirtį nuo žarnų susisukimo“ ar kitas mistines ligas.

Laimės samprata
Matėte senų žmonių, kurie mirties laukia kaip išganymo? O kitas – jaunas, žydintis, pačiame gyvenimo sūkuryje ūmai – bac! – ir iškrinta. „Neteisingai gyveno? Nebūtinai. Peršasi išvada, kad sveikas yra tas, kuris laimingas. O laimingas tas, kuris džiaugiasi tuo, ką turi. Ieškoti gyvenimo prasmės – jaunų ir nepatyrusių privilegija. Aš jos nebeieškau. Noriu tiesiog nugyventi kiekvieną man duotą dieną su visomis jos šviesomis ir šešėliais – kaip drugelis“, – kalba Dalia.

Ir kasdienybė
Dalia prisipažįsta esanti chaotiška asmenybė. Neturi dienotvarkės, keliasi anksti, bet dažnai leidžia sau daryti, ką nori: skaityti knygą, gerti kavą, pasivaikščioti ar rašyti. Atsibudusi imasi darbų, kurių reikia, o pavakarę palieka veiklai, kuri mieliausia širdžiai. Pastovu jos dienotvarkėje tik rūpinimasis augintiniais.
Hedonistinė natūra ją saugo nuo mankštos, kroso, jogos. Judėti priverčia tik jos didieji draugai – šunys. Mėgsta masažus. Moteris įsitikinusi, kad bet koks masažas – viso kūno, veido ar pėdų – teigiamai veikia fizinę ir emocinę žmogaus būseną. Ir dar – mėgsta viską, kas susiję su vandeniu: vonią, baseiną, jūrą, pirtis...

Laikas sau
Nuo šio rudens ji sąmoningai pasitraukė iš bet kokios veiklos. Dabar jos gyvenime daug knygų, tylos, ramybės, kuo mažiau neigiamų emocijų. Turi ir planų, šį tą rašo, bet apie tai nekalba. Bijo išbaidyti? 
Kas teikia daugiausia džiaugsmo? Pasak Dalios, džiaugsmas yra mumyse, tačiau mes tiesiog užsispyrusiai jį gesiname, dozuojame, neleidžiame sau džiaugtis. „Raskime savyje tą vaiką, kurį prisimename gal kokių trejų–ketverių. Jis viskuo stebisi, plačiai atmerktomis akimis pastebi žvaigždes, saulę, mėnulį, žalią lempelę taksi lange, apšviestą troleibusą ar spalvoto stiklo šukę... Gal svajonė – visai ne nuosava vila ant jūros kranto? Mano vidinis vaikas labai norėjo rūpintis gyvūnais. Tai ir darau – mano namuose trys šunys ir trylika kačių. Ir kiekvieną dieną džiaugiuosi.“

Laukia Kalėdų
„Oi, kaip aš laukiu Kalėdų! Iki jų nebeilgai, tiesa?“ – ištarė Dalia.
Šeima susirenka dažnai, paprastai – jos namuose, per kalendorines, asmenines šventes, tiesiog sekmadieniais ar bet kurį vakarą, kai gamina ką nors skanaus. Tie, kurie Klaipėdoje: tėvelis teatrologas, prof. Petras Bielskis, mama lituanistė Stasė, dukros. Laukiami ir pusseserės, pusbroliai. 
Didžiausioms metų šventėms stengiasi susirinkti visi: „Kitaip šventė tarsi neateitų – būtų liūdna. Tikriausiai tai lemia tėvų puoselėtos tradicijos, vėliau jos apaugo mūsų pačių sukurtais įpročiais ir papročiais. Tas namų kvepėjimas pyragais, baltos drobės gurgždėjimas ant stalo, tas neišvengiamas smagus skubėjimas, skimbčiojant indams, ta dovanos paslaptis… O jei dar uždainuojame…“

Buvau pasirašiusi mirties nuosprendį

Kaunietė Angelė Sendzikienė save laidojo ne kartą – ir kai sužinojo serganti krūties vėžiu, ir po kiekvieno chemoterapijos kurso. Likimas moteriai siuntė vis naujų išbandymų – ji palaidojo sūnų, į amžinybę palydėjo kelias drauges, sirgusias tokia pat liga. „Gydymo prognozės man nebuvo palankios, tačiau nuo diagnozės praėjo aštuoneri metai. Turbūt iš Aukščiausiojo gavau šią dovaną“, – kalbėjo kaunietė. 

2006-ųjų pavasario Angelė nenori ir prisiminti. Gamta buvo kupina gyvybės, o ji, tuomet 46 metų moteris, jautėsi lyg įsėdusi į mirties traukinį.

„Užčiuopiau gumbelį krūtyje. Bet nemaniau, kad tai kas nors blogo – girdėjau, jog moterims prieš menopauzę krūtyje gali atsirasti įvairių sukietėjimų“, – pasakojo A.Sendzikienė.

Pas gydytoją ji nuėjo ramia širdimi, bet po tyrimo ultragarsu gavo siuntimą pas onkologus. Jie atliko naujus tyrimus, biopsiją.

Šokas, ašaros, siaubas – tik švelnūs žodžiai, palyginti su tuo, ką Angelė patyrė išgirdusi krūties vėžio diagnozę.

„Tuomet buvau pasirašiusi mirties nuosprendį. Nuvažiuodavau į mišką ir ten išsiverkdavau, išsišaukdavau – išliedavau visas emocijas“, – akistatos su liga etapą prisimena kaunietė.

Į vėžes ją vėl pastatė gydytojai. „Puikūs gydytojai. Nors tuomet jie atrodė per griežti, dabar suprantu, jog to reikėjo. Jie neguodė manęs, o griežtai liepė neverkšlenti ir jėgas skirti gydymuisi. Susiėmiau ir nusiteikiau gyventi toliau“, – pasakojo kaunietė.

Pradėjus gydytis, kaip sako Angelė, prasidėjo pragaras žemėje. Trečiosios stadijos vėžiu susirgusiai moteriai pirmiausia buvo skirti trys chemoterapijos kursai. Po to – operacija ir dar šeši agresyvios chemoterapijos kursai.

„Po kiekvieno kurso norėdavau mirti. Savaitė po chemoterapijos būdavo ištrinta iš gyvenimo“, – sakė moteris.

Po to buvo gydymas spinduliais, o jam pasibaigus – hormonų terapija. Ji truko penkerius metus.

„Kai susirgau, kažkas užsiminė, kad gyvensiu metus ar porą. Nuo diagnozės praėjo aštuoneri metai. Nesakau, kad esu pasveikusi nuo vėžio – sakau, jog dabar ligos atoslūgio stadija. Žinau, kad ji gali bet kada pabusti iš letargo miego“, – kalbėjo A.Sendzikienė.

Palaikymo kaunietė sulaukė ne tik iš šeimos. Gydydamasi sanatorijoje A.Sendzikienė susipažino su moterimis, kurias užklupo tokia pat bėda.

„Jos buvo nepraradusios optimizmo. Ir aš tuo užsikrėčiau. Dabar žinau, kaip svarbu iš kitų pasisemti ne tik žinių, patirties, bet ir šviesaus požiūrio į gyvenimą“, – pasakojo Angelė.

Onkologinėmis ligomis sergančios moterys susibūrė į draugiją „Eivena“ – bendrauja, dalijasi žiniomis, naujienomis, patirtimi, suteikia vilties naujokėms.

Angelė neslepia, kad su kai kuriomis likimo draugėmis jau teko atsisveikinti. „Bet jos liko gyvos atmintyje“, – tikino moteris, kuriai likimas nepagailėjo skaudžių išbandymų.

Prieš metus jai teko palaidoti nužudytą sūnų. Moteris manė, jog po ilgalaikių išgyvenimų vėžys atsinaujins, bet liga tyli. Kaip sako Angelė, miega letargo miegu.

Kaunietis atskleidė, kokia mityba jam padėjo kovoti su vėžiu

Kaunietis Virginijus Šaulys (49 m.) baisiąją diagnozę išgirdo daugiau nei prieš dvejus metus. Žodžiai „ketvirtos stadijos vėžys“ jam skambėjo it mirties nuosprendis. Vyras suskubo susitvarkyti visus reikalus. Tik praėjus kuriam laikui Virginijus suprato, kad negali sau leisti laukti TOS dienos, – jis ėmė ieškoti informacijos apie savo ligą ir būdų, kaip su ja kovoti.

Virginijus vis dar kovoja su klastinguoju vėžiu, tačiau jau beveik metus yra atsisakęs vaistų, rašo „Lietuvos rytas“.

Vyras ne tiktai geriau jaučiasi, gerėja ir jo tyrimų rezultatai, o patirtimi jis dalijasi su kitais ligoniais, skaitydamas jiems paskaitas.

Skubėjo baigti visus reikalus

„Nebuvo lengva, bet teko išmokti gyventi kitaip – dėl savęs, šeimos ir draugų. Mano gyvenime atsirado toks „draugas“ kaip onkologinė liga, ir nuo tada viskas pasikeitė“, – pasakojimą pradėjo V.Šaulys.

Apie ligą jis sužinojo 2013 metų pabaigoje. Iki to laiko jautėsi gerai – žaidė stalo tenisą, sportavo. Tik vienas dalykas pradėjo kelti nerimą – staiga ėmė kristi svoris, nors Virginijus nesilaikė jokių dietų.

„Valgiau kaip įprastai, todėl niekaip negalėjau rasti to paaiškinimo. Kreipiausi į medikus. Tuo metu jau pajutau skausmus šone. Gydytojai skyrė masažus, kitas procedūras, bet niekas nepadėjo. Galiausiai man buvo atliktas tyrimas ultragarso aparatu ir kasoje aptiktas auglys“, – sakė Virginijus.

Tuo metu piktybinis auglys jau buvo daugiau nei 8 centimetrų ilgio ir daugiau nei 3 centimetrų pločio. Kepenyse taip pat rasti du dideli ir keli mažesni metastazių židiniai.

„Tuo metu patyriau didžiulį šoką. Paskambinau seseriai, pasakiau, kokia mano diagnozė, ir iš jos tylos supratau, kad tai yra labai blogai“, – prisimena Virginijus.

Toliau viskas jo gyvenime klostėsi chaotiškai.

Vyras skubėjo susitvarkyti visų reikalų, ruošėsi tam, kad jo kiti gali netekti.

„Turėjome pasiėmę būsto paskolą, tad nusprendėme parduoti butą, išsimokėti ją ir nusipirkti kitą, paprastesnį. Svarstėme, kas bus, jei žmona liks viena“, – neslėpė V.Šaulys.

Tačiau po mėnesio jis aprimo, nes per tą laiką pavyko daug nuveikti, o jis dar buvo gyvas.

Operuoti negalėjo

Medikai atsisakė operuoti auglį, nes jis esą buvo per didelis. Virginijui gyventi buvo duota nedaug laiko – geriausiu atveju 8 mėnesiai. Jis žinojo, jog ką nors būtina daryti, kitaip mirs.

„Pradėjau domėtis šia liga ir jos gydymo būdais, daug kalbėjausi su gydytojais. Vis klausinėjau, kodėl taip įvyksta, kodėl susidaro piktybiniai navikai. Supratau, kad piktybinių vėžio ląstelių įprastas gydymas neveikia. Būtina atsisakyti cukraus, gliukozės, nes ji jas maitina“, – pasakojo Virginijus.

Tuomet jo gyvenime prasidėjo visiškai naujas etapas. Vyras ėmėsi iš esmės keisti mitybą, stebėti savo organizmo pokyčius, daugiau judėti.

„Atsisakiau ne tik paprasto cukraus, bet ir medaus, angliavandenių, miltinių patiekalų, krakmolo, glitimo. Be abejo, pirmiausia tiesiog žaibiškai nukrito svoris. Netekau 19 kilogramų, nesvėriau nė 60 kilogramų“, – sakė Virginijus.

Vaistų jis atsisakė prieš 10 mėnesių, nors iš pradžių jam buvo taikyta biologinė terapija, tačiau ji suteikė tik trumpalaikį pagerėjimą.

Vėliau keletą mėnesių Virginijus gydėsi kitais vaistais, bet galiausiai atsisakė ir jų. Taip patarė medikai – esą reikia išvalyti organizmą.

„Tuo metu jau buvau pakeitęs mitybą ir pastebėjau, jog kas tris mėnesius atliekant tyrimus jų rezultatai vis geresni.

Šiuo metu kasoje esantis navikas susitraukė iki 4 centimetrų, o kepenyse liko dar mažesni du vėžio židiniai.

Padėjo mitybos pakeitimas

Esu tikras, kad tai padėjo pasiekti tik maisto terapija. Dabar žinau ir visiems kartoju, kad vėžys nėra nuosprendis. Su juo galima kovoti.

Vien tai, jog gyvenu pustrečių metų ir laužau visus man kadaise suteiktus gyvenimo terminus, parodo, kad pasirinkau teisingą metodą.

Juk man žadėjo, kad gyvensiu geriausiu atveju metus, o dabar patys medikai stebisi. Tai, ką dabar pasiekiau, man yra pergalė“, – neslėpė Virginijus.

Dabar jis pripažįsta – liga jam buvo spyris, privertęs įvertinti iš naujo viską, ką turi. Susirgęs Virginijus suprato, jog materialinės vertybės lieka toli.

„Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, pagrindinė vertybė yra šeima. Būtent jai ir skyriau visą save. Suvokiau, jog gyvenimą turiu skirti tam, kad padėčiau kitiems, be kita ko, ir sergantiems žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Kuo daugiau dalijuosi turima informacija, tuo labiau man it bumerangu grįžta visas gėris, kurį stengiuosi skleisti“, – pasakojo Virginijus.

Jis įsiliejo į Pagalbos onkologinėmis ligomis sergančiųjų asociacijos veiklą. Skaito pranešimus įvairiose konferencijose, taip pat paskaitas studentams Kauno klinikose. Ypač jo maisto terapija, sveika mityba domisi jauni žmonės.

Atskleidė, ką valgo

„Suprantu, kad nesu medikas ir negaliu teigti, jog viskas, ką darau, yra teisinga.

Aš tik dalijuosi savo patirtimi. Jeigu tai gali padėti gyventi ilgiau, manau, darau tai ne veltui“, – teigė vyras.

Paklaustas, kokius maisto produktus vartoja, Virginijus paaiškino: „Negaliu nualinti savo imuninės sistemos, todėl išėmęs iš raciono angliavandenius privalau skaičiuoti, kiek vitaminų, mineralinių medžiagų gaunu.“

Jis valgo įvairias sėklas, riešutus, riebias žuvis. Tačiau pastarąsias renkasi atidžiai. Tai negali būti dirbtinai fermose išaugintos žuvys, o tik tos, kurios pagaunamos mūsų upėse.

Linų sėmenys, rapsų, graikinių riešutų ar alyvuogių aliejus – tie produktai, kurių privalo atsirasti ant ligonio stalo. Labai naudingos ir žalios salotos.

Virginijus vengia raudonos mėsos, bet valgo jautieną, nes ji labai naudinga.

Susirado ūkininką, kuris augina jaučius, tad žino, kad jų mėsa yra sveika.

Tačiau atsisakė kiaulienos, verčiau renkasi paukštieną. Bet ir jos neperka parduotuvėse, o tik iš ekologiškų ūkių. Mėsa iš tiesų labai skiriasi.

„Sergant onkologinėmis ligomis labai naudingi ir rauginti produktai.

Pats raugiu ir kopūstus, ir morkas, ir agurkus“, – pasakojo neįprastu būdu su vėžiu kovojantis kaunietis.

Įprasti sumuštiniai pusryčiams Virginijui tapo tabu. Duoną jam teko išmokti išsikepti pačiam, mat atsisakius miltinių produktų teko ieškoti, kuo juos pakeisti.

Virginijus aptiko duonos be miltų receptų ir dabar kepa ją namuose. Vyro šaldytuve niekada nerasi ir pieno.

„Vietoj jo geriu rūgpienį, pasukas, valgau varškę. Šiuose produktuose pieno rūgštis jau yra išsiskyrusi, tai reiškia, kad ji nerūgs tavo organizme“, – paaiškino Virginijus.

Jis neslėpė – tinkamai maitintis nėra paprasta, maisto gaminimas neretai užtrunka ilgiau. Be to, reikia atidžiai stebėti organizmą, kad sau nepakenktum: „Būna, jaučiu, kad kažkas ne taip. Galbūt organizmas vis tiek gavo per daug angliavandenių, tuomet išeinu į lauką pasivaikščioti, pasportuoti. Fizinis aktyvumas yra būtinas.“

Virginijus siekia įrodyti, kad vėžiu sergantis žmogus nėra nurašytas. „Pagavau sportinį azartą“, – taip jis paaiškino savo kovą su liga. Tačiau čia pat perspėjo, jog pagerėjimas savaime neateis, teks įdėti daug darbo.

„Reikia keisti savo mąstyseną ir būtina, kad šeima palaikytų. Turiu du nuostabius vaikus, žmoną, mamą, seserį, brolį, kurių indėlis į mano sveikatą yra milžiniškas. Svarbi ir dvasinė pusiausvyra, todėl reikėtų medituoti“, – tikino Virginijus, tačiau neslėpė – geriausiai jį supras tik sergantieji.

Sveiki žmonės, nesusidūrę su onkologine liga, gali netgi pasijuokti iš jo, esą prisigalvojo nesąmonių. Tačiau kai giltinė kvėpuoja į nugarą, pradedi mąstyti kitaip.

Užsisklęsti – blogiausias dalykas, kurį gali padaryti susirgęs žmogus. Virginijus tuo neabejojo. „Kai žmogus nustoja kalbėti net su artimaisiais, visiems yra blogiau – tiek jam, tiek šeimos nariams.

Tokie žmonės įsitikinę, kad gyvens tiek, kiek jiems duota, nė nebando kovoti. Tačiau yra ir kitokių žmonių, kurie bando suprasti savo ligą ir gydydamiesi siekia kuo geresnio rezultato“, – sakė V.Šaulys.

Jis ir dabar kartais jaučia skausmą šone, kartais dėl to susikremta, bet visuomet stengiasi nusiraminti, susikaupti ir judėti pirmyn.

Sergantiems vėžiu mityba itin svarbi

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Onkologijos skyriaus vadovė gydytoja onkologė chemoterapeutė Rasa Jančiauskienė įspėjo, kad vien pakeitus mitybą, išgydyti vėžį vargu ar pavyks.

Kita vertus, tiems, kurie serga onkologinėmis ligomis, tam tikrų produktų iš tiesų vertėtų atsisakyti.

– Kiek svarbi mityba sergant vėžiu?

– Apie 80 procentų sveikatos priklauso nuo mūsų pačių. Tokia pačia dalimi net ir sergant vėžiu nuo mūsų priklauso, kiek galime pagerinti sveikatą.

Apie 10 procentų sveikata priklauso nuo genetikos, kurios negalime pakeisti. Ir tik likę 10 procentų – nuo gydymo, medicinos. Jokia piliulė nepakeis žmogaus sveikatos iš esmės. Ką tai reiškia?

Svarbi yra mityba, fizinis aktyvumas ir mintys, nusiteikimas, nuotaika. Svarbu pozityviai žvelgti į gyvenimą.

Be abejo, kai kurių dalykų patys negalime pakeisti – aplinkos, oro. Kita vertus, net ir tokiais atvejais žmogus gali rinktis, ar gyventi mieste, ar verčiau keltis į kaimą, kur oras grynesnis.

Tačiau kai sergama onkologine liga, organizme jau būna įvykę smarkių pakitimų, todėl pažadėti, kad juos sutvarkytų vien mityba, būtų labai drąsu.

Tačiau yra įdomių duomenų, į kuriuos anksčiau medikai buvo linkę nekreipti dėmesio. Tyrimai rodo, kad imuninė sistema suaktyvinama pasirinkus tam tikrą mitybą.

– Kokių pagrindinių mitybos taisyklių reikėtų laikytis gydantis nuo vėžio?

– Sukurta daug teorijų, kaip turėtų maitintis onkologine liga sergantis žmogus. Vienos jų rekomenduoja drastiškai sumažinti suvartojamų angliavandenių kiekį, kitos sako, kad baltymai yra blogis, ypač gyvulinės kilmės. Treti rekomenduoja rinktis žaliavalgišką dietą. Rekomendacijų būna ir labai kategoriškų.

Tačiau galėčiau pasakyti, kad mitybos taisyklės yra paprastos. Pirmiausia reikėtų pereiti prie ekologiško maisto. Mėsa nėra vienoda: vienokia ji gyvulių, kurie auginami pramoniniuose ūkiuose, kitokia – tų, kurie laikomi gryname ore, gali judėti, šeriami natūraliu pašaru.

Reikėtų atsisakyti rafinuotų produktų – baltojo cukraus, baltų miltų, rafinuotų aliejų.

Nesakau, kad reikia visiškai išbraukti iš savo mitybos angliavandenius, tačiau vietoj baltojo cukraus geriau rinktis rudąjį, tik saikingais kiekiais.

Kita taisyklė – valgyti daug vaisių, daržovių ir visagrūdžių produktų. Tiesa, jei žiemą perkate salotas vazonėlyje prekybos centre, tai toli gražu nebūtinai yra sveika.

– Ar patarimai tinka visiems, nepriklausomai nuo to, kokio tipo vėžiu susirgo?

– Žmonės yra skirtingi, tad šios rekomendacijos nebūtinai tinka visiems. Tačiau vaisių ar daržovių reikėtų suvartoti 11 porcijų per dieną. Porcija – tai, tarkime, vienas obuolys ar vienas pomidoras.

Žiemą Lietuvoje šviežių vaisių ar daržovių gauti sunku, todėl reikėtų rinktis raugintas. Rauginti agurkai, burokėliai, kopūstai – geriausias pasirinkimas.

Saikingai vartoti reikėtų mėsą ir pieno produktus. Geriau atsisakyti ir vadinamojo greitojo maisto. Geriausia, jei žmogus turi galimybę viską gamintis namuose ir tiek, kiek reikia vienam kartui. Maisto nereikėtų šildyti.

Labai naudinga pusvalandį pasivaikščioti gryname ore. Įrodyta, kad didėja sergamumas įvairių formų vėžiu, jei žmogus visai mažai juda. Kuo daugiau sėdime, tuo dažniau vystosi dubens organų vėžys.

Straipsnis publikuotas "Lietuvos ryto" sveikatos priede.
http://sveikata.lrytas.lt/ligos-ir-gydymas/kaunietis-atskleide-kokia-mityba-jam-padejo-kovoti-su-veziu.htm

Samantą vėžys pakirto labai anksti: iš pradžių tik skaudėjo šoną

Vienu pikčiausių – inkstų vėžiu susirgusi kėdainiškė Samanta Purvineckaitė, priešingai prognozėms, ne tik nepasidavė ligai, bet ir atkakliai žengia pirmyn. Ji sėkmingai baigė mokyklą, dabar studijuoja universitete ir kuria romantiškus ateities planus. Vienintelis dalykas temdo jos ateitį – valdininkams turi įrodinėti, kad vaistai, kuriais gydosi, jai padeda.

Norėdama gauti naują jų dozę ji privesta iš uostamiesčio važiuoti į sostinę. Vis dėlto dvidešimtmetė Samanta beveik išimtis mūsų šalyje – daugeliui žmonių toks gydymas iš viso neprieinamas.



Buvo jauniausia ligonė

Samanta ketina tapti radiologijos technologe, kaip ir jos močiutė. Mergina svajoja dirbti su onkologiniais ligoniais, nes žino, ką jie išgyvena. Kas savaitę iš gimtųjų Kėdainių ji keliauja į Klaipėdos universitetą studijuoti. Ten jos laukia ir širdies draugas Alvydas – būsimasis jūreivis.

Kad Samanta susirgo inkstų vėžiu, negalėjo patikėti net gydytojai – ši liga buvo vyresnio amžiaus žmonių, dažniausiai – į septintą dešimtį bekopiančių vyrų susirgimas. O šiai linksmai, guviai paauglei, kuri lankė lengvosios atletikos treniruotes, tebuvo vos keturiolika. Inkstų šviesiųjų ląstelių karcinoma iki tol mūsų šalyje nebuvo nustatyta nė vienam vaikui.

Lemtingą 2010-ųjų gegužę Samantą ėmė kankinti skausmai kairiajame šone, iki 40 laipsnių C laipsnių pakilo temperatūra. Mergaitę šeimos gydytoja pasiuntė pas Kauno klinikų urologus, kurie ir nustatė ligą. Tada chirurgai pašalinto nesveiką inkstą. Tačiau šios operacijos nepakako – netrukus paaiškėjo, kad yra navikų vienoje šlaunyje.

Po operacijų sekė gydymas vaistais. Iš pradžių Samantai pagerėjo, bet po kelių mėnesių gydytojai jos pilve vėl rado tris naujus darinius. Ir juos teko šalinti. Buvo akivaizdu, kad toks gydymas mergaitei netinka ir nebelabai ką galima padaryti, nebent skirti naujų vaistų.

Toks vaistas Lietuvoje buvo, bet ligonių kasos jo nekompensavo. Tad gydytojai kreipėsi į ligonių kasas, kad kėdainiškei būtų padaryta išimtis. Tačiau valdininkai nusprendė, kad vaisto nekompensuos, nes jis Samantai nepadės. Tada mergaitę ėmė ginti labdaros fondas „Mamų unija“, Samantos mama Ariana Purvineckienė įsiprašė į priėmimą pas tuometinį sveikatos apsaugos ministrą Raimondą Šukį. Kai kilo didžiulis triukšmas, ligonių kasų valdininkai sutiko sumokėti už vaistus.

Jau penkerius metus Samanta vartoja vaistus ir ne tik gyvena, kaip galima būtų įsivaizduoti tokia liga sergantį žmogų, bet ir kuria ateities planus.



Kiekviena dozė – kova

A. Purvineckienė numynė daugybę valdininkų slenksčių, kad užtikrintų dukrai gydymą. Tačiau ir dabar, nors mergina vaistų turi vartoti kiekvieną dieną, ligonių kasos po eilinio gydytojų kreipimosi jų skiria tik trims mėnesiams. Tiesa, pastarąjį kartą vaistų ji gavo pusmečiui, tačiau vis tiek po trijų mėnesių turėjo važiuoti į sostinę pasiimti naujos dozės.


„Kelionės iš Klaipėdos į Vilnių vien tik tam, kad per penkias minutes gydytojas pasirašytų ant recepto, iš tiesų vargina. Sugaištu visą dieną, turiu praleisti paskaitas“, – sako Samanta.

Tačiau ne tai blogiausia – ligonių kasos iki šiol negali užtikrinti pastovaus jų tiekimo. Būna, kad kėdainiškė po kelias savaites jų negauna ir kenčia skausmus, o pastarąjį kartą vien tik todėl, kad gydytojos prašymas jų skirti pasimetė tarp ligonių kasų ir vaistinės, Samanta vaistų neturėjo net mėnesį.

„Kiekvienąkart ligonių kasos svarsto, ar skirti man naują dozę, ar ne“, – sako mergina.



Vystosi be simptomų

„Inkstų vėžiu kasmet Lietuvoje suserga beveik 800 žmonių, – sako Nacionalinio vėžio instituto direktorius prof. Feliksas Jankevičius. – Inkstų vėžys gana ilgai vystosi be simptomų. Pusei ligonių liga nustatoma atsitiktinai, atliekant tyrimus. Deja, trečdaliui labai vėlai, kai jau būna išplitusi“.

Labai svarbu, kad vėžys būtų nustatytas vos tik atsiradęs, nes penkerius metus išgyvena net 96 proc. žmonių, gydytų nuo I stadijos inkstų vėžio, bet jei vėžys nustatomas IV stadijos – tik kas penktas.

Specifinių tyrimų, kurie leistų nustatyti inkstų vėžį, nėra. Pats žmogus pirmuosius simptomus pajunta vėlai, kai vėžys jau būna išplitęs į kitus organus – plaučius, kepenis, kaulus.

„Ligą lemia tradicinė mūsų gyvensena, – dėl mitybos gali susidaryti epigenetinės pažaidos ir dėl jų išsivystyti inkstų vėžys“, – sako specialistas.



Iš pradžių operuoja

Inkstų vėžiu sergantis žmogus visų pirma operuojamas. Jei navikas didelis, operacijos metu gali būti pašalintas visas inkstas, jei mažesnis – šalinama tik dalis inksto. Navikas gali būti naikinamas ir krioterapija – jį sušaldant ar termoabliacija – paveikiant karščiu.

Jei liga išplitusi, yra metastazių kauluose, plaučiuose, kepenyse, smegenyse ar kituose organuose, Lietuvoje, kaip ir visame moderniame pasaulyje, po operacijos skiriama vaistų, kurie neleidžia navikui augti. Dar prieš porą metų išplitusiu vėžiu sergantys žmonės neišgyvendavo nė metų. Dabar ligoniai net po kelerius metus būna remisijos būklės. Tačiau kartais atsitinka, kad, nepaisant gydymo, liga plinta.



Vieni gydomi, kiti – ne

Europos šalyse ligoniams, kuriems, nepaisant gydymo, liga plinta, skiriama kitų vaistų, – vadinamasis antros eilės gydymas. Lietuvoje maždaug iš šimto ligonių, kuriems liga atsinaujino, tik daliai ligonių prieinamas toks gydymas.

Pernai po ilgų svarstymų, diskusijų ir įrodinėjimų, iš dviejų rinkoje esančių vaistų valdininkai nutarė kompensuoti tik vieną. Bėda ta, kad šį vaistą galima skirti tik tuomet, jei anksčiau ligonis buvo gydytas tam tikru vaistu. Tačiau žmogus, kuriam gydytojai iš pradžių parinko kitą vaistą, nes jis jiems tinkamesnis, atsinaujinus ligai šiuolaikiško gydymo nebesulaukia, nes, kaip minėta, buvo nuspręsta antrojo panašaus vaisto nekompensuoti. Neva jo per maža terapinė vertė, nors kitose Europos šalyse ji pakankama.

„Dabar nustatyta vaistų skyrimo tvarka neatitinka Europos urologų ir chemoterapeutų asociacijų rekomendacijų, kurių paiso viso kontinento gydytojai. Jose nėra vaisto, kuriuo Lietuvoje rekomenduojama gydyti išplitusį inkstų vėžį – interferono, nes šis vaistas yra morališkai pasenęs“, – tvirtina Lietuvos urologų draugijos pirmininkas prof. Mindaugas Jievaltas.

Profesorius priduria, kad mūsų valdininkai žiūri įstatymo raidės, – ligoniams negalima skirti minėtų vaistų po kitų, kol nėra padaryta klinikinių tyrimų. Tačiau šiuo atveju jie niekuomet nebus atlikti, nes vaistų kūrėjai lyginamųjų tyrimų su kitų kompanijų vaistais nedaro.

„Tai didžiausia biurokratinė problema. Todėl Europos urologų ir chemoterapeutų draugijos mano, kad kai kurie vaistai galėtų būti skiriami gerokai plačiau ir tai surašė savo rekomendacijose, – sako prof. M. Jievaltas. – Mūsų biurokratai, primityviai laikydamiesi įstatymo raidės, gydytojams užkerta galimybę skirti vaistų, o ligoniams – gauti modernų ir adekvatų gydymą. Didžiojoje dalyje Vakarų pasaulio ignoruojama tokia vaistų registracijos nuostata, ten biurokratai girdi gydytojų organizacijų rekomendacijas, nes prioritetu laiko pacientų poreikius.“

„Dabar ligoniams skiriame tokį vaistą, po kurio, jei prireiks, jie turės galimybę gauti antros eilės gydymą, nors kai kuriems būtų tinkamesnis kitas vaistas“, – aiškina Lietuvos chemoterapeutų draugijos pirmininkas Alvydas Česas.



Vaistų nebus ir ateityje

Vaistų kūrimas sudėtingas ir labai brangus, kuris kartais užtrunka keliolika metų. Todėl kai vaistas patenka į rinką, jo kūrėjai – vadinamoji etinė farmacijos kompanija gauna patentą tam tikrą laiką vienintelė gaminti šį vaistą. Ir tik tuomet, kai patentas nustoja galioti, vaistą ima gaminti kitos kompanijos, kurios vadinamos generinėmis. Kadangi joms jau nebereikia kurti vaisto, jų gaminamų vaistų kopijų kaina gerokai mažesnė. Lietuvoje tokie vaistai kainuoja per pusę pigiau lyginant su vaistą sukūrusios kompanijos kaina. Žinoma, tada ir etinė kompanija privalo sumažinti kainą.

Vieno iš minėtų vaistų, kurių reikia inkstų vėžiu sergantiems ligoniams, patentas baigiasi kitąmet. Atrodytų, gera žinia – vaistai atpigs. Tačiau tiesa ta, kad ir pigesni vaistai nebus prieinami mūsų ligoniams, mat tam, jog vaistas būtų įrašytas į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, gamintojas privalo pateikti klinikinių tyrimų rezultatus. Tai padaryti, žinoma, gali tik vaistą sukūrusi kompanija.

„Kadangi jos vaistas nebuvo kompensuojamas, tai negalės būti kompensuojamas ir pigesnis – pagamintas generinės kompanijos. Žmonės ir toliau nesulauks gydymo. Dar daugiau – ir ateityje vieni pacientai bus gydomi, o kiti – ne. Visi ligoniai turi teisę gauti gydymą, o gydytojai – teisę savo pacientus gydyti jiems tinkamiausiais vaistais“, – piktinasi Lietuvos asociacijos „Gyvastis“, kuri vienija inkstų ligomis sergančius žmones, prezidentė Ugnė Šakūnienė.

„Kai vienas vaistas kompensuojamas, o kitas panašus – ne, kyla daugybė klausimų apie priimtų sprendimų skaidrumą. Inkstų vėžiui gydyti yra ir daugiau naujų vaistų, jie palengva įrašomi į europinius gydymo algoritmus. Tačiau pro mūsų biurokratinius brūzgynus prasibraukti sunku. Norėtume, kad institucijos, kurios atsako už gydymo finansavimą, greičiau priimtų sprendimus“, – tvirtina prof. M. Jievaltas ir priduria, jog kalbama apie vaistus, kurie svarbūs žmogaus gyvybei, be to, jie ligoniui padeda paskutines dienas gyventi su mažesniais skausmais.

„Visiems ligoniams turėtų būti prieinamas vienodas gydymas ir jeigu kompensuojami vieni vaistai, turėtų būti kompensuojami ir kiti“, – mano A. Česas.

Straipsnis buvo publikuotas naujienų portale "Delfi".
http://www.delfi.lt/sveikata/iveik-liga/samanta-vezys-pakirto-labai-anksti-is-pradziu-tik-skaudejo-sona.d?id=70707132